Buvo metas, kai galvojau, kad gerai auginu dukrą ir kad esu gera mama.
Koks pasiilgtas šis jausmas! Jai augant į vis ryškesnę nuomonę turintį žmogų, suprantu, kiek mažai težinau aš.
Jai tampant vis daugiau gebančiai ir mokančiai, akivaizdu, kiek daug aš nemoku.
Turiu labai aiškų įsivaizdavimą kokia mama norėčiau būti, ir tą beveik pavyko įgyvendinti... pirmus pusantrų metų. Ir tai, dabar žiūrint atgal, tiek daug kas nepavyko!
Atsiradus sesei, suprantu, kiek gi daug vyresnėlei teko mano klaidų, projekcijų, mano pačios traumų ir skaudulių. Antroji dukra atnešė pusiausvyros, aiškumo, jog niekas neaišku, jog viskas kinta, jog būna visaip. Ir visaip gali būti tinkama. Čia atėjo ir lengvumo dėl to, kokia paprasta tėvystė gali būti. Kad viskas iš tikrųjų ok, kad nepavyksta elgtis tobulai, ir kiek tame prasmės ir atradimų. Bet su tuo aplankė ir kažkoks piktokas šešėlis, besikabinėjantis dėl praeities, didelio nerimo, įtampos ir didelio didelio stengimosi kuo geriau. Ak, jei tik būčiau buvus bent kiek daugiau atsipūtus, kiek malonumo paprastoje kasdienoje galima patirti!
Dabar, vienok, neišeina, būti nei atsipūtusiai, nei tuo labiau tobulai. Vyresnėlė, augdama, ko gero ir toliau susiurbs mano visą netobulumą, traumas ir skaudulius, mokydama mane būti geresne mama jai ir mažylei. Bet labiausiai, išties, ji mane moko ir mokys būti geresne drauge sau. Kad nustočiau bent šiek tiek priekaištauti sau, žvalgytis atgal ir lūkesčiais nuskristi į priekį. Priimti save su savo galimybėmis šiandien, net jei nesinori priimti to, jog jos, kaip ir aš, ribotos. Mažiau pykti, kritikuoti, nusivilti, dažniau atleisti ir tiesiog švelniai apkabinti.
Kai taip elgiuosi su savimi, kur kas geriau pavyksta taip elgtis ir su dukra.
O kai nepavyks, net ir tai priimti kaip neišvengiamą santykių dalį. Tiek su vaikais, tiek ir su savimi.
Eglė
Kviečiame palaikyti mūsų kūrybą: ☀️ https://patreon.com/naturalimotinyste