Tapsmas dviejų vaikų mama



Šįryt Ugnei ir vėl teko išgyventi sudėtingą susitaikymą su tuo, kad negaliu būti šalia ar kartu tiek, kiek jai norisi, ar netgi reikia. Kai ji tempia mane eiti kartu, kūkčioja ir ašaros rieda upeliais, o tuo metu mažylė Ūla vis dar lovoje bando migdytis prie krūties - tuose momentuose rodos mano širdis plyš pusiau. Ir tikrai kyla noras paduoti kūdikėlį tėčiui ir bėgti paskui vyresnėlę. Atrodo, kad jai skaudžiau, kad jai manęs reikia labiau. Ko gero todėl, kad Ugnės mama aš jau esu beveik tris metus ir jos mama būti esu įpratusi. Ūlos mama tampu po truputėlį, nors ir didžiulis džiaugsmas buvo ją jausti pilve ar gimusią laikyti rankose. Visiškai priimti ir integruoti mamos vaidmenį savyje užtrunka.

Ir dar jei kiekvienos iš jų mama būti lyg šiel tiek paprasčiau, tai jų abiejų kartu mama tampu dar lėčiau!


Kai pradėjome lauktis Ūlos, daug galvojau ir nerimavau apie tai, kaip seksis dėmesį dalinti dviems, kaip jausis Ugnė. Kaip bus jai tapti nebe vienturte, o vyresniąja sese. Ir lygiai taip pat, kaip ir pirmojo nėštumo metu, visiškai nesusimąsčiau apie tapsmą mama ir kas dėsis su manimi tame procese. Pirmasis tapsmas gerokai nunešė stogą ir mane pakeitė visokeriopai, bet net ir turint tą patyrimą, nesusimąsčiau, kad jį išgyvensiu ir vėl.


Galvojau, jog esminiai mama tampama vieną kartą, visiškai nesusimąstydama, kad dabar teks tapti dviejų vaikų mama. Kas yra kitoks, bet ne ką ne mažesnis tapsmas ir pokytis.


Ir dabar, gailėdama Ugnės, kad jai tenka išgyventi sunkius momentus, vis pamirštu sau priminti, kad tuos momentus tenka išgyventi ir man. Kai guodžiu ją ir klausausi jos pykčio ar liūdesio, vis turiu sau priminti paguosti ir save. Jog liūdna ir sunku ir man.


O pasakodama istorijas apie tai, kaip atsiradus kūdikiui šeimoje, mamos širdis padidėja, kad atsirastų vietos dar vienam vaikeliui, ir mamos meilė dar išauga - jau nebežinau, kam iš tiesų tai pasakoju, ar jai, ar sau.

Abiems, nes ji tampa vyresniąja sese, o aš tampu dviejų vaikų mama ir tas vyksta kur kas lėčiau, nei galbūt norėtųsi. Nes yra sunku, painu, neaišku, miglota ir skausminga. Kai sakom, kad širdis plečiasi, kad priimtų naują šeimos narį (cituoju Dulą Vilma), regis tą plyšimo skausmą iš tiesų tenka patirti. Net ir tame objektyviai gražiame ir stebuklingame virsme vistik yra dalelė mirties, netekties. Ji netenka galimybės dėmesio ir rūpesčio gauti viena pati ir su mažiau trukdžių. O aš netenku to aiškumo, kurį duoda atsidavimas motinystei su vienu vaiku. Kai dar bent didžiąją dalį savo ir vaiko gyvenimo spėji apčiuopti, pajausti, suprasti ir išbūti mažiau fragmentuotai.


Ir tame visame gimimo-netekties, kūrimosi ir augimo - atsisakymo ir priėmimo kontinuume be galo svarbu tampa atlaikyti ne tik vyresnėlės, bet ir savo jausmus. Apkabinti, paglostyti, išklausyti ir suprasti. Ne tik ją, ir save. Nes tampa ji, bet tampu ir aš. Po truputį.


Eglė


#naturalimotinyste #augtiauginant #antrąkartmama #motinystė #mama


Kviečiu paremti mūsų tekstų gyvavimą ir kūrybą ☀️ https://patreon.com/naturalimotinyste


39 views0 comments

Recent Posts

See All