Ar jums būna, jog kūnas kažkur atvyksta, o siela, dar tik velkasi iš paskos?
Arba atvirkščiai. Savo visa esybe, rodos, jau esame rytojuje, o kūnas niekaip nesusigaudo, kaip čia įsipatoginti šiandienoje.
Kažkas tokio man nutiko su šia vasara. Taip jos laukiau! Jai prasidėjus, niekaip netikėjau, kad jau vasara, jos karštoms dienoms bėgant, vis atrodė, kad vasara dar tik prasidėjo. Kai jau pagaliau jaučiuosi pačiupus ją savo delne, aplankė kažkoks netikėtas, kaip ir tos atvėsusios naktys, jausmelis apie artėjantį rudenį. Atrodo užuodžiu, matau, jog vasara nebe ta sultinga ir sirpstanti, o, po trupučiuką gelstanti, trumpesniais vakarais, rudenėjanti.
Kažkas panašaus kartais vyksta ir su tėvyste. Taip laukiam, kol gryš vyras, laukiam, kol vaikai nueis miegoti, laukiam savaitgalio, atostogų, laukiam, kol bus lengviau, laukiam to paties pavasario ar vasaros. Taip laukiam ateities, kad net pamirštam pasimėgauti dabartimi. O vaikai, kažkaip greit ima ir užauga.
Turbūt kur kas turtingesnės mūsų dienos būtų, jei, kaip vaikai, vietoje to, kad galvotume ir planuotume mes tyrinėtume, stebėtume, ragautume ir žaistume. Užuot darę kaip įprasta, ar turėtų būti, darytume tai, ko iš tiesų trokštame. Jei stipriai mylėtume ir stipriai supyktume, bet greit atleistume ir vėl, nuoširdžiai krykštautume. Jei, kaip maži vaikai, nesuvodami laiko ir jo tėkmės, būtume priversti gyventi čia ir dabar, ko gero mūsų kūnai ir mūsų sielos visada vaikščiotų drauge.
Eglė
💫 kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir mūsų kūrybą: https://patreon.com/naturalimotinyste