Rūpinimasis savimi, kaip mama, kaip žmogumi

Kokia nauja ir nuostabi mintis, kurią išgirdau iš Suzi Lula, jos nuomone ne tik, kad rūpinimasis savimi nėra egoistiška, NEsirūpinimas savimi yra narcisistiška. Ką ji turi omenyje tai, kad mamos, pamiršusios save ir savo poreikius, besirūpindamos vien tik savo namais, vaikais, vyrais, tampa piktos, nelaimingos, įsitempusios ir tą įtampą ima jausti visi artimieji, ypač vaikai, kurie, stengdamiesi jos išvengti, ima elgtis ne be pagal save, o pagal mamą, kad įtiktų jai. Mama tampa namų, dėmesio centre ir tai yra narcisistiška. Čia tokia paradoksali mintis, kuri tikrai gali pakeisti rūpinimosi savimi konceptą mamos mintyse, nes, deja, labai dažnai mamose sukyla nepakeliama kaltė, kuri tarsi neleidžia jai tiesiog pasirūpinti savimi. Dar vienas paradoksas tame, kad mamos, nesirūpindamos savimi, lygiai taip pat išgyvena didelę vidinę kaltę, kuri daugiau yra apie tai, kad mama nėra tokia, kokia nori būti, kaip žmogus ir kaip mama savo vaikams. Taigi pagrindinė mintis, kuri man labai patinka, kuri tokia paprasta, bet kartu labai galinga - rūpinimasis savimi yra ne vien dėl manęs pačios, dėl mano gerovės, tai ir dėl mano vaiko gerovės. Juk tik atsipalaidavusi, laiminga, patenkintais poreikiais aš galiu geriausiai rūpintis savo vaiku, suprasti jo poreikius, o ne projektuoti į jį savuosius. Ir kartu būti tuo tinkamu modeliu savo vaikui, demonstruojant sveikas asmenines ribas ir asmeninę psichohigieną.