Kartkartėmis vis išgirstu kalte ir liūdesiu pripildytų istorijų, kuomet mamos nusivilia Prieraišiąja Tėvyste padarydamos išvadą, jog jos neatitinka tam tikrų standartų. Arba jog kažkoks įvykis ar faktas, nebūtinai netgi nuo jų priklausantis, yra esminis faktorius, nulemiantis ryšį su vaiku.
Daug tokių paralelių yra gimdymo istorijose, pavyzdžiui, jei vaikelis gime cezario pjūvio operacijos būdu, - tai tarsi reiškia jog jau nebus saugaus prieraišumo.
Arba jei iškart gimus nebuvo galimybės oda-oda kontaktui.
Arba jei sunkiai sekasi žindymo kelionė.
Arba jei vaikeliui buvo gelbėjama gyvybė ir jis pirmąsias gyvenimo paras praleido atskirtas nuo mamos.
Jei pažiūrėtume į ryšio kūrimo(si) ir prieraišumo prielaidas, man regis visų pirma ten išvystume mamą - labai pažeidžiamą ir išsigandusią, gal liūdną, gal laimingą, bet labai jautrią naujai gimusią mamą. Kuriai pirmiausiai reikia mūsų palaikymo ir priėmimo. Patvirtinimo, kad jai puikiai sekasi. Tylaus pabuvimo kartu, paklausus "o kaip gi tu?" Išklausymo, įsiklausymo, supratimo. Pabuvimo su visais tais jausmais ir patirtimis, kuriuos ji nešiojasi ir galbūt sunkiai talpina savy.
Ypač, jei jai teko patirti visa tai, ką miniu aukščiau - gimdymą, kokio galbūt neplanavo, sunkumus, kurie išgąsdino. Tada priėmimo, šilumos ir palaikymo reikia tik dar daugiau. Ta patirtis visai nereiškia, jog nebus saugaus prieraišumo. Tai tik reiškia, jog mama su vaikučiu ir visa šeima yra ypatingai pažeidžiami. Ir gali būti, jog dalis jų energijos ir resursų nukeliaus gyjimui ir emociniam atsistatymui.
Jei iš tiesų atlieptume naujai gimusią mamą, - galbūt prisidėtume prie to, kad ji turės atspirties tašką ir resursų būti, matyti, girdėti - atliepti savo vaikutį. Ir juk būtent tai, o ne gimimo ar maitinimo būdas yra ryšio kūrimo pamatas.
Eglė
☀️ kviečiu prisidėti prie mūsų tekstų gyvavimo: https://patreon.com/naturalimotinyste