Priežastys verkti

Kas yra pakankama priežastis vaikui verkti? Kada ašaros pageidaujamos, suprantamos, o kada "nieko čia tokio"?

Dažnai pastebiu, kad daug kas linkę labai jautriai atliepti skausmo sukeltus jausmus. Nugriuvo, užsigavo, susitrenkė, tai tikrai atrodė skaudžiai, bėga kraujas ar matosi nubrozdinimas. Vaikas verkia ir tą verksmą gana lengva priimti, atlaikyti, guosti. O kartais vaikas užsigauna, na bet tikrai nedaug, tikrai nestipriai, o ašarų ir rėkimo vis tiek labai daug - "čia tik susinervino" arba "čia labiau išsigando nei užsigavo". Tarsi tai jau nėra pakankama priežastis vaikui verkti, o mums jo guosti?

Aš noriu atkreipti dėmesį, kad apskritai visiems emocinės žaizdos yra gerokai sudėtingesnės, nei fizinės, jos ir gyja ilgiau, ir jausmų sukelia daugiau, ir kaip mes į jas reaguojame palieka pėdsaką ilgam.

Ar pastebite, kad kartais mažamečiai net ir verkia kažkaip aštriau, ne taip greitai nurimsta, o kartais gana lengvai priima savo nugriuvimą ir greitai jį pamiršta? Tam pagrinde įtakos ir turi pati emocinė vaiko savijauta tuo metu, ne kiek fizinis užsigavimo lygis.