Ant nosies rugsėjo 1d, kažkam tai bus pirmoji diena darželyje. Vaikai, dar nežinantys, kas jų laukia, mėgaujasi paskutinėmis vasaros dienomis, o į mamų širdis vis labiau beldžiasi nerimas. Prieš metus tą pradžią pergyvenom mes ir dabar atrodo, kad ko gi ten tiek nerimavau, juk viskas tikrai pakankamai sklandžiai praėjo, visi metai prabėgo milžinišku greičiu ir dabar laukiant rugsėjo pirmosios labiau kyla entuziazmas, kokių naujovių bus (nes pasikeis patalpos Aušrinės grupei) ir ką veiksiu šį rudenį pati :D
Jei atsisukčiau atgal ir galėčiau kažko palinkėti sau prieš metus, tai tik kuo daugiau pasitikėti savo vaiku, jo įgūdžiais ir adaptacijos galimybėmis bei atskirti vaiką, nuo savo asmeninių išgyvenimų, nuo savo vidinio vaiko. Man pačiai darželis itin nepatiko ir išsiskyrimai buvo sunkūs, prisimenu nemalonių patirčių tiek su vaikais, tiek su auklėtojomis, ypač dėl maisto… Bet mano vaikas nėra aš ir jos patirtis gali ir yra visai kitokia.
Taip pat linkėčiau sau nesitikėti, kad viskas bus sklandu 100 proc., kad nebus ašarų, sunkių rytų ar garsiai išsakytų žodžių “nenoriu į darželį”. Šalia viso to buvo ir kupino džiaugsmo šiuolavimo pažiūrėti, ką veikia darželio draugai, meilių bučkių atsisveikinant, entuziastingų pasakojimų, ką veikė, matė, patyrė. Einant pastariesiems metams vis pagalvodavau, kad kartais darželyje jai kur kas geriau nei su manimi namuose, nes aš niekaip negaliu sudaryti tokių sąlygų bendrauti su kitais ir mokytis, veikti įdomių dalykų, suderinti jos poreikius ir norus su savo darbais ir poreikiais.
Vis tik, kai nerimas labai didelis tikrai padeda tokie keli paprasti dalykai - klausimai, bendravimas ir informacija. Kuo geriau susipažįstame su įstaiga, vadovu, auklėtojomis, vidinėmis taisyklėmis, grupe, dienotvarke, tuo yra aiškiau, ko tikėtis, taigi nauja patirtis bent kažkiek darosi apčiuopiama, įsivaizduotina, suprantama. Aiškumas ir žinojimas ramina. Kuo labiau pasitikime įstaiga ir auklėtojomis, kur paliekame savo vaikus, tuo ramiau. O pasitikėjimas auga su laiku, su pažįstamumo jausmu, su patyrimais. Tad labai padeda kitų tėvų, vedančių vaikus į konkretų darželį patirtys ir pasidalinimai savų problemų sprendimu. Padeda kalbėjimas apie savo kylančius jausmus su kitais tėvais, auklėtojomis. Nebijokite užduoti tų klausimų, kurie sukasi galvoje, nors ir atrodo kvailoki, savaime suprantami ar dar kokie nors, kad neišdrįstam jų įgarsinti. Kuo tėvai jaučiasi ramiau ir užtikrinčiau su darželiu, tuo vaikams taip pat lengviau, jie juk aplinką vertina ir suvokia per mūsų jausmus, tad jei tėvai pasitikintys ir pakankamai ramūs, tai siunčia žinutę vaikui, kad ši vieta yra pakankamai saugi.
P.S. Man asmeniškai sunkiausia patirtis, atsiskirti, išeiti, kai Aušrinė verkia, gręžiasi į mane, išsako, kad visada nori būti su manimi arba, kad manęs pasiilgo. Kaip suspaudžia širdį ir plešia į dvi puses, norisi lėkti pas ją ir apkabinti, būti tiek, kiek jai reikia, bet kartu ir norisi lėkti greičiau į kitą pasaulį, atsitraukti nuo tų dramų, ramiai prisėsti prie savo darbų. Paverkiu išėjus ir nurimstu. O vakare susitinkame išsiilgusios ir praktiškai visada geros nuotaikos :)
P.S.S. Kai jausmai kur kas stipresni, ryškiai paveikiantys kasdienybę, trukdantys miegoti, kviečiu konsultuotis su mumis. Vaikų adaptacijos klausimais konsultacijoms priima mūsų vaikų psichologės.
Beatričė
