Kartais rutinoje užsisukame tiek, kad veikiame visiškai automatizmų vedami, inertiškai. Rytinis "mama, aš jau pamiegojau", kava, mail'as, pasakų knygelė, košė, košės trupiniai ant žemės, drama dėl drabužių.. ir taip įgauna diena pagreitį, kai vakare tik pajuntu dar didesnį skubėjimą valant vaikui dantis ir lekiant į lovą. Taip ..atrodo tik tada galėsiu sustoti, atsikvėpti, permąstyti dieną, ar savaitę, kuom čia aš gyvenu, kas vyksta. Bet toj lovoj, nors vaikas ir greitai užmiega, palikdamas vietos man, kartais tas inertiškumas tiek pagavęs, kad tik pagal srovę ir gali plaukti.. Kažką paskaityti, kažką nusipirkti, kažką užsakyti, patikrinti, sutvarkyti, kažko paieškoti. Iš vienos pusės atrodo, kad kai tik visus tuos smulkius reikaliukus ir darbelius padarysiu, tik tada galėsiu pasileisti pilnam atsipalaidavimui ir refleksijai, bet realybė tokia, kad tie reikaliukai tai nesibaigia, o tos inercijos pagauti mes linkę jų dar ir patys papildomai prisikurti. Na ir įsisukam kaip tie graužikai rate. O išvirtus iš to rato, galva dar pati sukasi kurį tai laiką, nesuvokiant, kas čia įvyko.
Nors dažnai akcentuoju sąmoningumo, dėmesingumo sau svarbą, tikrai kartais tai pametu pati ..pametu save.
Ir kai nebeišeina naktį ramiai užmigti, kai darausi nepakanti, jaučiu sukilusią įtampą, vadinasi jau sukuosi tame rate. Galiausiai jis tik išvargina, bet niekur nenuveda. Bet visi mes kartais ten sukames, kartais gerokai ilgiau nei mums atrodo 🤭
Bet nuoširdus dėmesio atkreipimas į save daro stebuklus - išmeta iš to rato. Ir nors kurį dar laiką jaučiuosi kiek priblokšta, kažkokiame netikrume, kaip grįžusi iš kažkur toli toli, galiausiai pasijuntu vėl savyje. Jaukiai, šiltai, supratingai. Ir reikalų pasidaro mažiau, o gal jie net lengviau ir greičiau pasidaro, nes atlieku juos intuityviai, nesimėtydama aplinkui, tvirtai žinodama. Koks nuostabus jausmas - grįžti į savus vidinius namus ❤️
Beatričė
https://www.patreon.com/naturalimotinyste 🤗