Mes, suaugusieji, tokie jau atbukę, mums mus supanti aplinka tokia įprasta, nusibodusi, neįdomi. Vis ieškom kažkokių naujų vietų, pramogų ir kitų įdomybių. Ir viskas su tuo gerai, tai mūsų norai. Bet jei su mumis - mažametis vaikas, dalykai keičiasi.
Man labai ryšku, stebint savo dukrą ir save, kaip mes gyvename toje įprastoje, nusibodusioje (man) aplinkoje ir kaip viskas vyksta naujoje aplinkoje.
Kažkur išvažiuojame, kad ir į miesto centrą, man gal ir būtų faina pasivaikščioti senamiesčiu, apžiūrėti, kas čia pasikeitę, bet deja visas mano dėmesys nukreiptas į 1 kv metrą aplink mane: kur vaikas eina, "neik į gatvę", "žiūrėk, čia bortelis", "čia parduotuvės manekenas, negalime ant jo lipti", "einam čia, sukam ten, neskubėk, palauk, oj pargriuvai.." nu ir panašiai.. Tai nei man tie norai pakeisti aplinką pasiteisina, o vaikas patiria tik nurodinėjimų ir draudimų laviną, po kurios vėliau šauna didelį pykčio, rėkimo ir pasipriešinimo priepuolį. Grįžtam abi pavargusios, bet va, buvom mieste!
O va išeinam tiesiog į lauką, kur vaikui jau viskas pažįstama ir aišku, lipam į šalia esantį kalną, kartais laiptais, kartais šalia jų, kartais per žolę arba išmintu takeliu, o kartais biški čia ir biški ten. Kartais einam su paspirtuku, kartais su dviračiu, kartais pėsčiomis, arba kokį žaislą pasiimame. Bet visi sprendimai yra vaiko! Einam palei darželio tvorą ir apturim diskusiją, apie tai kaip ji ten nori eiti ir kodėl neinam. Einam į aikštelę, kartais į mažesnių vaikų, kartais jau į didelių, abiejose yra ką veikti, skirtingi žaidimai laukia. Beeinant palei krūmus paieškom sraigių, ten jų būna po lietaus, apžiūrim, aptariam. Paskui laukia didžioji staigmena - ar bus vaikų? Gal bus Austėja? Ar Kamila, Kaja? O gal tos sesės su šūstrais paspirtukais ir duos pravažiuoti? O gal didesni berniukai žais krepšinį ir gal, gal kartais, bus koks ličnas kamuolys ir jai pamėtyti? O gal kažkas žais smėliadėžėj ir galima bus apžiūrėti nematytus žaislus. Oj, kaip nekantru, kad net bėgam. Ai, dar visad praeinam pro konteinerius ir iš toliau pastebim ko prikrauta šalia, nes nu būna kartais koks tulikas išmestas arba fotelis, kartais ratas. Labai įdomu. Na ir kartais aikštelėje nebūna nieko, tada galima karaliauti ir varyt per visas čiuožyklas ir supynes.
Visa tai - mano vaiko akimis - tikras gyvenimas. Kažkas jame įprasta, kažkas nauja, netikėta, verta dėmesio, čia jau mezgasi santykiai su kitais, čia ji priiminėja sprendimus, kur eiti ir ką veikti. Ir jeigu aš, atsitraukusi nuo savo reikalų ir lūkesčių, pasineriu į šitą gyvenimą jos akimis, tai viskas nei kiek neatsibodę, o įdomu ir kartu saugu ir sava. Jei grįžtam pavargusios tai tik fiziškai, bet nuotaikos ir įspūdžiai būna puikūs. O buvom tik kieme ;)
Beatričė 🤗
Comments