Palaikymo svarba motinystėje

Šiandien psichoterapijos studijose krapščiau temą apie savęs palaikymą ar peikimą. Oho, kokio skaudaus vidinio dialogo galima atrasti įsiklausius. Dialogo su savimi! Ir prisiminiau šį, prieš kelis mėnesius rašytą tekstą, kuriuo labai panorau pasidalinti ir su jumis: ** Šiandien bebūdama su dukromis ir lankstydama jau savaitę ant sofos sukrautų išskalbtų rūbų kūgį, kalbėjausi telefonu su mama. Tas kalbėjimas toks juokingas - žodis mamai, du Ugnei, žodis mamai, guodimas Ūlos, sakinys mamai, kelios minutės tarpininkavimo tarp vaikų. Ir mama, kantriai klausydama mano visų bandymų susitarti su vyresnėle taria: "Kaip tu gražiai moki su ja susitarti, klausau ir mokausi. Tavo vaikams labai pasisekė. Esi labai gera mamytė". Man net žandikaulis atsidarė. Jau nekalbant apie tai, kad nestebuklingai man ten sekasi su Ugne susitarti, šiandien ryte, dėl to, kad neleidau jai suvalgyti iškarto visos dėželės tablečių nuo gerklės, pyko ant manęs pusę ryto, ir sakė jog iš jos tyčiojuosi ir ją erzinu 😅 Bet žandikaulis atsidarė dėl to, kaip neįprasta girdėti palaikymą ir gražius žodžius. Nu taip neįprasta. Labai įprasta visur iš aplinkos girdėti patarimus. Bet išgirsti, kad tau gerai sekasi su vaikais ir kad jie laimingi jog turi tave! Tai taip jautriai giliai ir net skausmingai graudžiai gera! Taip to reikia. Labai labai reikia. Sutrikau pokalbyje su mama, b