Pamenu pirmąsias savaites grįžus namo po Ugnės gimimo. Labai ryškūs keli momentai - vienas tai toks begalinis švelnumas, noras kuo geriau pasirūpinti Ugne, labai didelis susimobilizavimas ir jautrumas. O kitas jausmas apie save ir savo kūną, kuris staiga kaip ne mano. Krūtinė sprogsta ir pienas bėga non stop. Kad būtų lengviau po žindymo deduosi kopūsto lapus iš šaldiklio. Atsisėsti negaliu - skauda. Varėm su vežimu ir galvojau "prasijudėsiu" - mhm 🤦♀️ skauda! Spenelius skaaauda, kraujas kliokia kaip per gausias mėnesines, tuštintis - skauda, pradžioje net ir šlapintis skauda! Žindyti skauda! Jėgų nėra, prakaitavimas padidėjęs, apetitas tuo labiau - kaip paauglio berniuko. Emocijos banguoja kas akimirką, nuo euforijos iki ašarų.
Visame šiame fone dar labai ryšku nuolat pypsinčios žinutes "Labas, nu tai kaip ta mamystė"? 😂
Tai va taip 🤯🤷♀️🙈
Eglė