Nostalgiškas skubėjimas

Motinystė man yra geriausias kadanors nutikęs dalykas. Bet tuo pačiu tai yra ir pasiutusiai sunku. Dažnai pagaunu save tuo pačiu metu norint dviejų visiškai skirtingų dalykų - noriu, kad ta mažo vaiko auginimo sunki dalis sumažėtų, tačiau visas tas gėris, kurio šis laikas yra pilnas, liktų. Kasdieną turiu sau priminti, jog šie dalykai keliauja drauge. Dažnai noriu sustabdyti akimirkas, nes dukros augimas mane ir labai džiugina ir stebina ir tuo pačiu gąsdina. Kiekvienas naujas jos išmokimas man tam tikra prasme šiek tiek palengvina gyvenimą, o tuo pačiu tai reiškia, kad ji, pamažu išauginėja iš to mažo mielo kūdikėlio, kuriam nuolat manęs reikia. Aš dažnai pasvajoju apie laiką sau, o tuo pačiu suprantu, kad jau visai greitai svajosiu apie laiką kartu su dukra. Man būna sunku, kad negaliu net į tuoletą nueiti viena, o kartu ir ašarą spaudžia supratimas, kaip viskas yra laikina. Kai bendraujame ar žaidžiame, aš kartais tiesiog abstulbstu, kaip stipriai ji paaugo per naktį. Kartais nežinau, ar spėjau paaugti aš. Ir tame buvime kartu, man norisi ir gerti visas tas akimirkas į save, o kartu norisi viską fiksuoti, fotografuoti, filmuoti, kad galėčiau pasižiūrėti. Kažkada. Kartais, bemiegėmis naktimis, dukrai malantis ir zujan