Nostalgiškas skubėjimas

Motinystė man yra geriausias kadanors nutikęs dalykas. Bet tuo pačiu tai yra ir pasiutusiai sunku. Dažnai pagaunu save tuo pačiu metu norint dviejų visiškai skirtingų dalykų - noriu, kad ta mažo vaiko auginimo sunki dalis sumažėtų, tačiau visas tas gėris, kurio šis laikas yra pilnas, liktų. Kasdieną turiu sau priminti, jog šie dalykai keliauja drauge. Dažnai noriu sustabdyti akimirkas, nes dukros augimas mane ir labai džiugina ir stebina ir tuo pačiu gąsdina. Kiekvienas naujas jos išmokimas man tam tikra prasme šiek tiek palengvina gyvenimą, o tuo pačiu tai reiškia, kad ji, pamažu išauginėja iš to mažo mielo kūdikėlio, kuriam nuolat manęs reikia. Aš dažnai pasvajoju apie laiką sau, o tuo pačiu suprantu, kad jau visai greitai svajosiu apie laiką kartu su dukra. Man būna sunku, kad negaliu net į tuoletą nueiti viena, o kartu ir ašarą spaudžia supratimas, kaip viskas yra laikina. Kai bendraujame ar žaidžiame, aš kartais tiesiog abstulbstu, kaip stipriai ji paaugo per naktį. Kartais nežinau, ar spėjau paaugti aš. Ir tame buvime kartu, man norisi ir gerti visas tas akimirkas į save, o kartu norisi viską fiksuoti, fotografuoti, filmuoti, kad galėčiau pasižiūrėti. Kažkada. Kartais, bemiegėmis naktimis, dukrai malantis ir zujant lovoje ir nuolat žindant, mintyse galvoju: "kada gi tai baigsis?!". O tuomet ji užmiega ir aš negaliu atsitraukti, nes tiesiog noriu į ją žiūrėti. Kartais planuoju, kad jai užmigus pietų miego, padirbėsiu ar paskaitysiu knygą, o tą laiką praleidžiu panirusi į jos naujagimystės nuotraukas. Vakar mūsų seminare dalyvavo du mažyčiai kūdikėliai. Ir tada staiga supratau kokia ji jau didelė! Kartais apsikabinus ją ir pabučiavus, uodžiu jos pakaušiuką, ir ji man vis dar kvepia pienu ir primena tą patį miniatiūrinį varliuką, kokia buvo prieš daugiau nei metus. O tuomet ji mane pabučiuoja ir nulekia iš mano glėbio tyrinėti pasaulio, mojuoti žmonėms ir kalbinti gyvūnų. Ir tas noras, kad vaikas užaugtų, o tuo pačiu niekada neužaugtų yra toks prieštaringas, juokingas ir sunkus, nostalgiškas ir pragaištingas tuo pat metu. Mintyse bėgu į ateitį, ir iškart save tempiu iš ten atgal. Ir vėl bėgu, ir vėl grįžtu. Daugybę kartų per dieną. Nes žinau, kad kadanors pasiilgsiu kiekvienos šitos sunkios akimirkos, kuri svajojau, kad greičiau baigtųsi. Ir vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, yra visa tai suprasti, priimti, ir tiesiog būti. Kuo daugiau būti dabartyje, kuo daugiau šiame ryšyje. Su visomis savo mintimis ir jausmais, ir su visais to sunkumais ir džiaugsmais. Ir tuomet, gal man labai pasiseks, ir mūsų ryšys mus visad laikys artimomis ❤

#naturalimotimyste #augtiauginant

13 views