Kartais, man rodos, jog visas mamos vidinis motinystės kelias yra tarsi vykstantis užkulisiuose. Kažkur šalia, greta pagrindinio veiksmo.
Jau nuo pat nėštumo ima lydėti labai ryškus tačiau laaabai paviršutiniškas aplinkinių dėmesys. "Ar nepykina, kaip sveikata, ooo jau koks pilvas, ale visai nesustorėjai, graži/negraži" ir pan. Visi komentuoja besikeičiančią išvaizdą, tarsi tas beaugantis pilvas ir talpintų viską, kas vyksta moters viduje.
Artimesnieji domisi labiau, ypač moterys, esančios mamomis, tačiau vos paklaususios, "kaip tu", dažnai nugrimzda į savo pačių atsiminimus, nerimus, jaudulius, patirtis ir traumas, ir ima transliuoti savas istorijas, greta kurių, vėlgi, dažnai nebelieka vietos pačios nėščiosios pasidalinimams ir išgyvenimams.
Man labai norėjosi dalintis, galbūt kaip būdą išgirsti savo mintis pačiai ir tokiu būdu reflektuoti savo savijautą. Bet dažnai pabandžiusi, nugrimzdavau atgal į save, nes suprasdavau, kad negirdi. Tiesiog nenori ar negali girdėti manęs, ne per savo vidines projekcijas, ne selektyviai, ne su pamokymais ir patarimais, bet kažkaip atvirai, kokybiškai ir giliai.
Tą girdžiu ir iš daugybės savo klienčių.
Ir jau čia prasideda visuomenės motinystės virsmo nujautrinimas.
Pats gimdymo procesas dažnai irgi nuasmeninantis gimdyvę, kaip moterį, kaip žmogų. Jau net nekalbant apie taip, deja, vis dar dažnai pasitaikantį nepagarbų ir nežmonišką elgesį, bet net ir neva gera menantys palinkėjimai "nesinervuok, pakenksi vaikeliui", "tu tik kvėpuok gi ne tau vienai skauda" ir pan. juk visa tai transliuoja žinutę, kad nesvarbu, kaip jautiesi tu.
Na o gimus mažyliui, viskas staiga tampa apie jį. Žinoma, natūraliai tiek mama tiek tėtis sukrenta visais savo syvais ir dar kiek drebančiom iš nepasitikėjimo rankomis pasirūpinti šia nauja gyvybe, tačiau ir aplinkinių dėmesys yra visiškai absoliutiškai nukreiptas į kūdikėlį. Ir tai nėra problema. Problema yra tai, jog TIK į jį.
Rizikuoju nuskambėti kaip egoistiška bambeklė, bet kaip toje pradžioje būdavo gera iš lankytojų gauti gėlių, o ne tryliktą barškutį Ugnei!
Praėjus kokiam geram pusmečiui po Ugnės gimimo, manyje kažkas pradėjo kokybiškai keistis. Pradėjau po truputį atpažinti naujos savęs epizodus, pradėjau matyti nebetik didžiule meile ir ašarom išbučiuotą vargelį, bet milžinišką motyvuojančią prasmę. Save jausti nebe tik kaip pienuotais treningais ir riebaluota galva lakstantį pavargusį šešėlį, bet ir kažkokią labai keistai ašarojančiai stiprią, gyvą, truputį fragmentuotą bet ir tuo pačiu tokią vientisą, lyg kažkokia tvirta gija susijungusią su visomis kitomis mamomis, nuo žmonijos pradžios gyvenusiomis žemėje. Tuo metu pagalvojau, jog esu kažkokia išskirtinė, jog su manimi vyksta stebuklai. Nes niekada iki tol nebuvau susidūrusi ar girdėjusi su motinystės tapsmo ir virsmo istorijomis, kurios yra tikrai ne tik kažkaip rožiniai gražios, tačiau gyvos ir tikros iki pat gelmių. Tikrai galvojau, kad tai vyksta man vienai.
Dabar, atpažįstu tą kiekvienos mamos akyse.
Dabar suprantu, jog tos istorijos egzistuoja, tačiau dažniausiai tyliai tylutėliai mamų viduje. Kol kalbamės apie paprastus kasdienybės dalykus, apie augantį pilvą ar pagimdžiusios moters išvaizdą, naują betvarkę namuose, apie savo mylimus vaikus, jų kasdienybę, sveikatą ir pasiekimus, dažna mama viduje rėkia:
"Aš esu daugiau nei pilvas ir aš esu ne tik mano kūdikis!"
Išgirskim. ❤
Eglė
#naturalimotinyste #augtiauginant
*kviečiame prisidėti prie mūsų veiklos tęstinumo ir paremti mus čia ⬇️
https://patreon.com/naturalimotinyste