Nematomos

Kartais, man rodos, jog visas mamos vidinis motinystės kelias yra tarsi vykstantis užkulisiuose. Kažkur šalia, greta pagrindinio veiksmo. Jau nuo pat nėštumo ima lydėti labai ryškus tačiau laaabai paviršutiniškas aplinkinių dėmesys. "Ar nepykina, kaip sveikata, ooo jau koks pilvas, ale visai nesustorėjai, graži/negraži" ir pan. Visi komentuoja besikeičiančią išvaizdą, tarsi tas beaugantis pilvas ir talpintų viską, kas vyksta moters viduje. Artimesnieji domisi labiau, ypač moterys, esančios mamomis, tačiau vos paklaususios, "kaip tu", dažnai nugrimzda į savo pačių atsiminimus, nerimus, jaudulius, patirtis ir traumas, ir ima transliuoti savas istorijas, greta kurių, vėlgi, dažnai nebelieka vietos pačios nėščiosios pasidalinimams ir išgyvenimams. Man labai norėjosi dalintis, galbūt kaip būdą išgirsti savo mintis pačiai ir tokiu būdu reflektuoti savo savijautą. Bet dažnai pabandžiusi, nugrimzdavau atgal į save, nes suprasdavau, kad negirdi. Tiesiog nenori ar negali girdėti manęs, ne per savo vidines projekcijas, ne selektyviai, ne su pamokymais ir patarimais, bet kažkaip atvirai, kokybiškai ir giliai. Tą girdžiu ir iš daugybės savo klienčių. Ir jau čia prasideda visuomenės motinystės virsmo nujautrinimas. Pats gimdymo procesas dažnai irgi nuasmeninantis gimdyvę, kaip moterį, kaip žmogų. Jau net nekalbant apie taip, deja, vis dar dažnai pasitaikantį nepagarbų ir nežmonišką elgesį, bet net ir neva gera menantys palinkėjimai "nesinervuok, pakenksi vaikeliui", "tu tik kvėpuok gi ne tau vienai skauda" ir pan. juk visa tai transliuoja žinutę, kad nesvarbu, kaip jautiesi tu. Na o gimus mažyliui, viskas staiga tampa apie jį. Žinoma, natūral