top of page

Neseniai rašiau apie mamas, kaip dažnai jos jaučiasi tarsi savo vaikelio šešėliai, nes vos gimus vaikučiui, visų dėmesys nukreipiamas į mažylį, o pokalbiuose, ypač mamystės pradžioje, dominuoja paviršinės temos, patarimai, gąsdinimai, drąsinimai - viskas taip stipriai apie tuos kitus, ir taip mažai apie pačią mamą. Jei dažna mama jaučiasi, kaip šešėlis, tai tėtis, tuomet, kaip šešėlio šešėlis. Kuris tame procese kaip žmogus, turintis jausmų ir minčių, nurašytas buvo jau nuo pat pradžių, kai jam buvo priskirtas vaidmuo pasirūpinti nėščiąja. Lepinti, atlaikyti hormonų šuolius, tempti namo ledus ar silkes vidury nakties, masažuoti kojas, kalbėtis iki paryčių, tvarkyti namus, sukti lizdelį pagal vis besikeičiančius arba niekaip neišaiškėjančius nurodymus. Planuoti ateitį, įsivaizduoti, svajoti, girdėti, dalintis, būti jautrus, būti stiprus. Viskas su tuo gerai, žinoma. Blogai su tuo yra - net nedrįsti pyptelti apie save ir sau kylančias mintis ar jausmus. Nes juk žmona tai gyvybę savyje nešioja, tau tereikia ja pasirūpinti! Ir tai tęsiasi ir toliau. Tau belieka pasirūpinti ir ją palaikyti gimdyme. Tau belieka pasirūpinti šeima ir naujagimiu po gimdymo. Tau belieka uždirbti pinigus, tau belieka perimti vaiką iškart grįžus iš darbo. Nes gi ji tai pagimdė! Nes gi ji tai žindo! Nes gi ji tai mama. Žinot, kaip kartais būna, kai reikia kažko išlaukt, iškęst, išbūti, tai yra kur kas sunkiau nei tiesiog imti, spręsti, daryti. Ir visą tą laiką, kai tavo mylimoji daro kažką tokio kilnaus, tau telieka būti šalia. Ir ne bet kaip, o taip, kaip reikia būti. Ši stebėtojo pozicija yra siaubingai sunki. Ji labai apie bejėgystę ir jos keliamą nerimą ir baimę. Mums visiems sunku bejėgystę pa