Prieš kelis mėnesius rašiau apie savalaikę kūdikių ir vaikų raidą, tėvų neskubinamus procesus ir visame tame savotiškai "tingią tėvystę".
Tai rašiau iš psichologės perspektyvos, tuo pačiu stebėdama bendraminčių mamų ir klienčių patirtis auginant vaikus.
Šiandien noriu visa tai papildyti iš asmeninės.
Per antrą šios vasaros pusę ir rudens pradžią mano dvimetė, rodos ėmė ir užaugo. Kokį pusmetį ar visus metus 🙈 Išties, vaikų raida vyksta šuoliais, ir buvo labai įdomu asmeniškai stebėti ir dalyvauti tokiuose ryškiuose pokyčiuose įvairiose gyvenimo srityse. Pamėginsiu aptarti kiekvieną iš jų.
ŽINDYMAS Ugnė žinduklių žinduklė. Nuo gimimo galėjo žįsti dažnai, daug, nieko prieš turbūt ir nuolat 🤣 K. Vitkauskas savo knygoje rašo, kad laipsniškai vaiko mityboje atsirandant kieto maisto, žindymas proporciškai mažėja. Tai pas mus taip nebuvo. Pienas buvo ir yra, pienas dievas visada 🤣 Dvejų metukų ir karantino proga stebėjau išvis ryškų pienininkavimą, kur įsitaisydavo ant kelių ir valandų valandas žįsdavo ir pykdavo, liūdėdavo, kai aš eidavau į dušą, tuoletą ar pan. Net ir būnant lauke, bet koks įvykis ar pauzė (pvz aš sustoju batus užsirišt), ją tarsi kviesdavo žįsti :) o naktys, na naktys būdavo įvairios. Kartais visiškas dienos pratęsimas, o kartais visai ramiai.
Dabar, jau gerus kelis mėnesius su žindymu yra taip, jog dieną jai jis absoliučiai neįdomus. Vis dar labai svarbus prieš/per/po miegų, bet dienos metu atrodo neegzistuoja, nebent kažkas nutinka ar įvyksta (labai išsigąsta, užsigauna, per daug intensyvu kažkas ar perdaug įspūdžių). Naktį žinda mažiau, paprastai vieną ar kelis kartus. Va taip tiesiog, be jokio mažinimo ar mano įsikišimo, tiesiog pati.
MAISTAS Ko gero susijęs su žindymu ;) su maistu tai Ugnė buvo tokia kruopelių ragautoja. Kaip būdama kūdikis pradėjo ragauti maistą, taip jos porcijos (išskyrus uogas) nelabai ir didėjo. Net ir beveik dviejų metų, pietums suvalgydavo kokius 6 šaukštelius sriubos. Arba 7 avinžirnius. Arba pomidorą ir kąsnį žuvies. Arba du ilgus makaronus. Aš neperdedu - visad tik patrupiniaudavo. Niekada to nesureikšminau ir nekreipiau dėmesio. Žinojau, kad ateis laikas ir tai pasikeis.
Ir mano didžiai nuostabai, trupiniautoja pradėjo valgyti PORCIJOM kas 2-3 valandas. Seniau, kai gamindavom, niekada specialiai Ugnei daugiau nieko negamindavom, nes tikrai užteks to kasnelio. Dabar ne! Vakar vakare iš vyro nufyrino dvi dešreles, nors buvo prašius tik bulvių ir salotų.
Jei einam kažkur keliom valandom ir ilgiau, ir neprisikraunu į kuprinę bananų, riešutų ir kitų užkandžių - lauk bėdos. Tada tenka skubėti su alkanu piktu vilkiuku ieškot maisto!
MIEGAS Na jis toks su itin ryškiais bangavimais. Viena savaitė vienaip, kita kitaip - nuo ištisinio miego su krūtimi ar kėlimosi kas 40 min, - iki gana didelių ~ 3-4 val miego šmotelių. Dabar jau kuris laikas stebiu, kad pradėjus eit miegot vėliau nei seniau (22-23 val), ji dažniausiai pabunda tik 5-6 ryto, o kartais ir tik 7. Pažindusi miega vėl ir keliasi kokia 9-10.
Pietų miegai - o šitie miegeliai vis dar jautrūs - dažniausiai vis dar žindant ar dažnai budinantis ir ieškant krūties. Niekada nebuvo jie ilgi, max 2 val. Vis dar saugau šiuos miegus, ir tai mano vienintelė galimybė dienoje visiškai atsipalaiduoti, pailsėti, nusnųsti pačiai, arba parašyti jums tekstų. Bet, jei manęs nėra namie ir užmiega su tėčiu, tai ramiai ir parpia neatsibusdama 🤷♀️🙂
TUALETAS Gal prieš kokį pusmetį ji pradėjo tuštintis į puoduką. Tiesiog jai ten ar patogiau, ar įdomiau, bet vos pajutus skuba į tuoletą. Su šlapinimusi buvo parodžiusi interesą, kuris už kelių savaičių baigėsi. Naudojom sau sauskelnes ir ničnieko jos nei stūmėm nei skatinom nei reikalavom, nors ir sulaukdavom krūvą klausimų iš aplinkos ar jau daro į puodelį, neva būtų kažkoks standartas ar varžybos.
Ir vėlgi, ji tiesiog vieną dieną pareiškė, kad nenori sauskelnių ir namie laksto plika. Tai vyksta jau gal tris mėnesius ir per tą laiką buvo tik vienas nutikimas ne į puodelį, kai mes patys nespėjom susigaudyti ir jos iškelt iš valgymo kėdutės, kai ji prašė. Visada nulekia pati, kad ir kokia įdomi, įtraukianti ar intensyvi jos veikla ar bendravimas. Ir aišku bando suprasti ribas, sakydama, jog nori pasisioti ant lovos, ant sofos, ant mamos, ant meškučio 🤣🙈
Laukui ir miegams vis dar naudojam sauskelnes, tikiu ji duos mums žinot, kad yra pasiruošusi pati rūpintis šiais procesais ir lauke, ne tik namie.
SAVARANKIŠKUMAS
Atsirado įdomių savarankiškumo apraiškų, kaip pvz.: pati nusiplauna rankas ir veidą ir poto rėkia "kur rankšluostis?!" 😅, užsideda kelnes, kojines, žymiai tvarkingiau pavalgo, nusiplauna vaisius, išmeta ir rūšiuoja šiukšles ir pan. Ir tikrai nebūtinai visada nori tą daryti, tiesiog nuostabiai keista, kad jau nebūtinai reikia pėdint kartu į vonią ir išjunginėt iš paskos vandenį 😉🤷♀️
***
Noriu paminėt, jog viskas, ką rašau, įvyko savaime - be jokio žindymo mažinimo, viliojimo maistu ar gaminimo įmantrių patiekalų. Nemokinant ant puodelio ar nelakstant su juo iš paskos ir nepriminėjant vaikui į jį padaryti. Nevalant balų ir neskalbiant šlapių rūbų. Niekaip neskatinant, nebaudžiant ir nedžiūgaujant dėl "laimėjimų". Visa tai įvyko grynai vedant ir inicijuojant pačiai Ugnei ir drąsiai grįžtant į anksčiau buvusią stadiją, jei ji išreiškia tam norą. Ir čia man rodos yra svarbus aspektas. Kuo labiau mes, kaip tėvai, kažką įnicijuojam: bandom, rodom, mokinam; kuo daugiau turim lūkesčių, ką vaikas ir kada turi mokėti ar atlikti, tuo daugiau atsakomybės už tą procesą pasiimam patys. Kai išlaukiam, kai vaikas pasirengęs, jis mielai atsakomybę už savo kūną ir savo raidą prisiima pats. Juk tokiam amžiuje savarankiškumo poreikis yra taip ryškiai išreikštas! Jei neleisim vaikui savo eiga augti ir mokytis, rinktis, kada ir ką jis nori ir geba atlikti, jis savo savarankiškumo poreikį bandys patenkinti kitais būdais - didžiuliu protestavimu viskam (dažnai ir pačiam sau ir savo norams 🤭🙈), pykčiu, agresyviu elgesiu, kuris labai dažnai kalba apie vaiko kontrolės praradimą ir jog jaučiasi bejėgis. Ir kuo labiau ribosim tai, kas vaikui tuo metu svarbu (pvz žindymas ar buvimas kartu), tuo didesnį nerimą ir nesaugumą vaikas jaus, o jį malšinti ir bandys būtent dažnai žįsdamas ar nepaleisdamas mūsų nei per centimetrą.
Visose šiose situacijose mano moto yra toks - jei kažką įgyvendinti yra sunku arba trunka ilgai - ko gero dar ne laikas 🤷♀️ Leidžiant tam vykti tada, kai vaikas tam pasiruošęs, tėvams paprastai nereikia daryti absoliučiai nieko, tik laiku sureaguoti, stebėti ir mėgautis procesu ir rezultatu ❤
P. S. * dalinuosi savo ir dukros asmenine patirtimi. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kito vaiko panašaus amžiaus raida bus panaši. Nelyginkim vaikų - vienam reikia kur kas daugiau laiko, kitam mažiau. Tai labai stipriai siejasi ir su tuo, kokie kiti procesai paraleliai vyksta. Ugnei gana ryškiai susisiejo su stipriu kalbos išlavėjimu, kai ji jau rišliais turtingais sakiniais ėmė kalbėti. Matyt tada atsilaisvino kažkiek resursų organizme mokytis kitų dalykų ar tiesiog nurimti.
** čia kalbu apie tas situacijas, kai galite rinktis ar skubinti vaiko raidą, ar ne. Žinau, jog situacijų kartais yra įvairių, tiek pvz su tuo pačiu žindymu ir būtinybe jį nutraukti ar sumažinti.
*** šie pavyzdžiai kalba apie būtent kelias sritis, bet tikiu, jog panašus priėjimas tinka ir viskam kitam - vaiko pasirengimui atsiskirti nuo tėvų ir lankyti ugdymo įstaigą, išsikraustyti miegoti į kitą lovą ar kitą kambarį, poreikį bendrauti su kitais ir pan.
**** labai gali būti, jog praėjus dar mėnesiui, Ugnė vėl šlapinsis į sauskelnes, žįs dieną ir naktį non stop. Tai visiškai normalu. Taip, kaip yra labai staigūs pakilimai raidoje, taip yra ir ryškūs nuosmukiai, vadinami regresais. Regresai visiškai nereiškia, jog vaikui nustojus daryti kažką, ką jau išmoko, jog jis amžinai liks toje stadijoje. Tikrai ne. Po regresų paprastai seka dar didesnis pakilimas, tad jie turėtų būti vadinami progresais!
Su tuo bangavimu, kaip ir daugybe kitų dalykų tėvystėje, kurie nenuspėjami, sunkūs, keisti ir dažnai nesukontroliuojami, tiesiog reikia kažkaip susitaikyti :)
Eglė
Ir kaip visada, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️
https://patreon.com/naturalimotinyste