Mirkstant kasdienybės rūpesčiuose su vaikais, dažnai reakcijos, jausmai, elgesys, poreikiai, norai - viskas susimaišo į vieną ištisą gniutulą. Mes visi kaip kokia kramtoma guma aplimpam, sulimpam, sutirštėjam. Jei stipriai nesistengiam atkreipti savo dėmesio, į tai, kas vyksta mūsų išorinėje realybėje bei mūsų viduje, galim nebeatpažinti ir nesuprasti - kur mūsų vaikų elgesys, o kur mūsų reakcijos į jų elgesį, kur jų poreikiai, jausmai ir elgesys, o kur mūsiškiai. Ir galiausiai, kur nuolatiniame kontakte baigiasi mūsų vaikai, ir kur prasidedame mes.
Kai, būnant su mažais vaikais, mums nuolat tenka ir atliepti, bet ir užtikrinti įvairių taisyklių laikymąsi, ir suprasti vaikus, bet ir neleisti kažko, ko negalima, nuolat reaguoti ir stabdyti, šis mano anksčiau minėtas gniutulas, reiškiasi įvairiais, kasdieniais pavidalais.
Pavyzdžiui, kai vaikui darant kažką neleistino (vaiko elgesys), mes išreiškiame savo nepasitenkinimą (mūsų jausmas, kaip reakcija į vaiko elgesį), bumbėdami, niurgzdami ar pykdami, užuot tiesiai šviesiai stabdę vaiko elgesį aiškiomis instrukcijomis ir fiziniu veiksmu (mūsų elgesys). Ir tikrai dažnai išsprūsta įvairiausi nepasitenkinimai: "nu kiek galima tau sakyti, ir vėl tu...", arba "nesimaivyk ir nesitąsyk...", arba "nepykdyk manęs", "tai ką tu čia dabar..." ir pan. Tokios situacijos - tėvystės kasdienybė. Ir jose slypi nemažai pavojų.
Pirmiausia, tokiu būdu (pvz.: nepasitenkinimu) reaguodami į netinkamą vaiko elgesį, mes tarsi kuriame iliuziją, jog brėžiame ribas, kai iš tiesų to neradome. Mes tik tiesiog išreiškiam nepasitenkinimą, priekaištą, nusivylimą ar pan. Kuris vaiką verčia jaustis tiesiog apskritai negeru, bet jam nėra aišku, ką iš tikrųjų jis padarė negerai, ir kaip čia taip, kad prieš minutę dar nieks nieko nesakė, o dabar staiga jau labai stipriai nebetinka. Taigi vaikas jaučiasi netinkamas ir dėl to patiria įtampą, tačiau, kaip būti "tinkamu" jis nežino.
Ribas iš tiesų brėžiam ne tiek savo nepasitenkinimo (t.y. jausmo) išreiškimu, kiek aiškiomis instrukcijomis, einančiomis drauge su veiksmu, kai to reikia.
Pvz, ne "nustok maltis", o "stop, nespardyk sesės", ir tuo pat metu sustabdom kojas ar patraukiam vaiką, kad neskaudintų kito. "Gali spardytis tolėliau nuo sesės, kad neužgautum".
Tokios formuoluotės tikrai nereiškia, kad netinkamas elgesys tučtuojau liausis, ne, nebūtinai, plius ko gero vaikas išreiškš pyktį, kad buvo sustabdytas. Ir mes toliau laikysimės savo instrukcijų, bet ir išklausysime pykčio, atjausime. Bet, tokiu atveju, tiesiog vyksta aiški, tiesioginė komunikacija, tiek jausmų, tiek taisyklių, kurios dera su elgesiu ir tuomet visiems kyla mažiau įtampos ir yra saugiau, ramiau, palankiau.
O mūsų emocijos - susierzinimas, pyktis, nusivylimas, kaip reakcijos į vaikų elgesį, jos be abejo niekur nedingsta, jos yra. Ir prašosi būti pamatytos. Tik pastebėję savo emocines reakcijas ir prisiėmę už jas atsakomybę (pvz.: aš susierzinau, kad vaikas nepaklausė, ką sakau, o ne vaikas mane suerzino), mes galim iš tiesų kurti ryšį su savimi ir turėti galimybę rinktis, kaip reaguoti į aplinką.
Tokiu būdu iš to gniutulo šiek tiek išsinarpliojam.
Eglė