Motinystės transformacijos


Visos mamos tikriausiai sutiks, kad gimus vaikučiui pasaulis apsiverčia. Praktiškai per akimirką reikia iš buvusių vaidmenų pereiti į mamos vaidmenį ir vyksta didžiulė vidinė transformacija. Tebūnie tai Transformacija Nr.1.


Ši transformacija ilga, nelengva, kartais net skausminga, su įvairiais atradimais ir netektimis. Tačiau pamažu, anksčiau ar vėliau, aš-buvusi ir aš-nauja-mama kažkaip susisiuva į naują vientisą audinį ir ateina suvokimas, kad gal man jau visai ir pavyksta išlaikyti pusiausvyrą, supratau, išmokau, važiuojam ir mėgaujamės!


Tuo metu dar nesimato, kad jau visai čia pat, už artimiausio posūkio, laukia susidūrimas su dar viena transformacija. Ji ateina su etapu, kai vaikutis tampa savarankiškenis, pradeda eiti į darželį, ateina metas sugrįžti į darbą. Ši Transformacija Nr.2 irgi sukelia vidinę pertvarką. Su visa galva „įnėrus“ į motinystę dabar reikia iš to pamažu išnerti.

Man bene sunkiausia dalis buvo suvokti, kad realūs vaikai jau didesni nei jų vaizdas mano galvoje. Jie jau daug daugiau gali ir leisti jiems daryti. Pavyzdžiui, savarankiškai nulipti ir užlipti laiptais. Mano širdis ritosi ne į kulnus, o į laiptų apačią, stebint, kaip mažoji dėlioja kojytes ir laikosi už turėklo. Reikėjo suturėti save nuo puolimo į pagalbą ir mokytis pasitikėti vaiku.


Tai laikas pamažu vaikutį paleisti tolyn – tyrinėti pasaulį, susidraugauti ir pyktis, leisti mokytis pačiam nusiraminti ar susirasti nusiraminimą. Tuo pačiu reikia susitarti su savo nerimu, baime, vis mažėjančia kontrole. Tas didėjantis atstumas gali atnešti džiaugsmą, kad pagaliau rankos atlaisvėjo, vaikas nebereikalauja viso įmanomo dėmesio. Bet ir liūdesį, kad baigėsi tokio didelio artumo etapas, kad tai jau nebe mielas kūdikėlis, o aš jam – nebe visas pasaulis.


Dar reikia mokytis kitaip kalbėti su vaiku. Prasmės jos galvoje vis plečiasi, o tuo pačiu turi plėstis ir ribos mamos galvoje. Ar jis jau supranta, kas yra savaitė? Ar Lietuva? Ar pinigai? Ar tai, kad dinozaurai išnyko prieš 65 milijonus metų?


O tada dar laukia susitikimas su savimi. Reikia vėl pažvelgti save ir susipažinti iš naujo. Gali apimti pasimetimo jausmas, nes klausimų užgriūva daugiau nei atsakymų. Aš-nebenauja-mama ir kas toji vėl nauja aš? Kokia aš esu, ką aš dabar mėgstu, ką vertinu? Iki vaikų buvę pomėgiai gali atnešti nusivylimą, nes poreikiai pasikeitė. Paprastas klausimas „ką tu mėgsti veikti laisvalaikiu?“ gali pasirodyti neturintis atsakymo. Ką aš apskritai noriu veikti gyvenime? Nelabai šviežias, bet lietuviškas sociologinis tyrimas rodo, kad viena iš trijų moterų po motinystės atostogų nebegrįžta į senąjį darbą. Netgi grįžtančios neretai svarsto, ar iš tiesų nori grįžti, apgalvoja įvairius kitus pasirinkimus, o kartais – ir į šį klausimą nežino atsakymo.


Ir dar kūnas. jis irgi gali būti tapęs nebe toks patogus, gražus, sveikas, energingas, koks buvo. Nenuostabu - juk jis dirbo labai sunkų ir svarbų darbą. Bet nepaisant šito suvokimo, vis tiek gali būti sunku priimti pokyčius ir su jais išmokti gyventi arba labiau stengtis dėl to, kad kūnas ir toliau būtų sveikas ir „patogus“.

Tai. Yra. Daug.


Giedrė


#psichologija #psichoterapija #motinyste #mama #augtiauginant


Nuotrauka Daria Nekipelova iš pexels.com