Motinystės nuovargis



Kai aš įsivaizdavau savo gyvenimą su vaikais, čia jau tuo laiku, kai laukiausi antrosios, net ir turėdama prisiminimą apie gana nelengvą kasdienybę su pirmagime, vistiek aktyviai piešėsi ateities vaizdai. Kaip atrodys jos dviese. Kaip būsim ir ką veiksim mes trise, ir kaip būsime keturiese. Pavyzdžiui leisime laiką kambaryje ant žemės. Apsivertusios knygelėm ir žaislais. Mažoji mokysis vaikščioti ir vis klestels ant savo užpakalio išsišiepus ir patenkinta. Mes juoksimės ir džiaugsimės. Vyks gyvenimas su vaikais ir tarp vaikų, su jų mažais dideliais dalykais - išmokimais, bandymais, jausmais, reakcijomis, garsais, spalvomis.


Ir tas vyksta - šiandien yra būtent tokia diena. Sėdime ant žemės, apsivertusios knygelėmis, konstruktoriumi ir kitokiais vaikiškai žaidimų galais. Ugnė kažką veikia ir intensyviai mane kalbina. Ūla vis stojasi ir bando eiti palei sofą, tuo pačiu dar siekdama žaislo ir vis prarasdama lygsvarą. Klesteli ant savo užpakalio. Išsišiepusi ir patenkinta. Ugnė juokiasi ir džiaugiasi. Bandau ir aš. Lyg ir vyksta tas, ką įsivaizdavau, bet tuo pačiu vyksta ir labai didelis DAR KAŽKAS. Nuovargis. Fizinis ir emocinis nuovargis, noras pasitraukti, nenoras kalbėti, džiaugtis, reaguoti, gaudyti, spręsti, stabdyti, aiškinti, skaityti. Sėdžiu aš ant žemės, ir jaučiuosi, it sėdėčiau ne gyvenime su vaikais ir tarp vaikų, o savo nuovargio klampiame šešėlyje, iš kurio nenoriu, negaliu trauktis, svajoju, tik be žodžių atsiriboti, atsigulti į lovą, tyloje. Ir, nuo tų minčių, jaučiu, jog ima žandais tekėti ašaros.


Tai nėra tai, ką aš įsivaizdavau, ir, nors kasdienybėje yra be galo daug nuostabių, širdį sušildančių momentų, pasidžiaugimų, laimės, vistik, motinystėje yra be galo daug tiesiog paprasčiausios juodžiausios buities ir TO NUOVARGIO, kuris tiesiog nebeleidžia toje kasdienoje paprastai būti.


Panašūs procesai vyksta ne tik motinystėje - mes vis galvojam apie ateitį ir jos laukiam - atostogų, diplominio pabaigos, Naujųjų Metų, kitos vasaros. Ir tas laukimas neretai yra saldesnis, nei tikrasis gyvenimas, kuris vyksta tų akimirkų sulaukus. Vasaros, kuri pasirodo yra ne tik šilta bet ir kupina uodų, darbų, nerimų. Diplominio parašymo, kur vietoj atsipalaidavimo jaučiam arba atsivėrusią tuštumą arba vis dar sukamės "kažką reikia padaryti" rate. Savaitgalio, kuris, ne toks ir stebuklingas, lengvesnis ar prasmingesnis. Šalia to, ko laukiam, kai sulaukiam, visada yra ir jausmai, kurių dydis ir intensyvumas formuoja ir patį tų lauktų dalykų patyrimą.


Motinystėje, pastaruoju metu, mano vyraujanti savijauta yra tiesiog nuovargis.

Kiekvieną kartą, pamačiusi, kad vyras dedasi striukę, kas reiškia, jog kažkur eina, aš akimirką sustingstu. Pajuntu per mano kūną nuvilnijantį išgastį, labiausiai apsigyvenantį kažkur pilvo apačioje. Tai stresas, kad ir vėl liksiu viena su vaikais. O su juo kartu einančios mintys "kaip aš galiu taip net galvoti!" ir jų lydimi kaltės jausmai.


Kai ištinka tokie jausmai svarbu atskirti, kad tai yra jausmai ne apie santykį su vaikais, o, apie individualią, subjektyvią savijautą. Asmeninį nuovargį dėl disbalanso, kurį šiuo metu savo gyvenime bandau žongliruoti. Ir, tai kvietimas reaguoti. Atkreipti dėmesį į tai, ką tas nuovargis sako.


Mokausi, labiausiai motinystėje mokausi nebenuneigti savo nuovargio ir ribotumo, o, net ir su tais jausmais ir mintimis save priimti, išgirsti. Nes, jei bandau vis save stumti iš to, kaip jaučiuosi iš tikrųjų, į tai, kaip jaustis "turėčiau", jaučiu, jog tik dar labiau pavargstu.


Eglė


Jei tai, ką rašome, atrodo svarbu - kviečiame paremti mūsų kūrybą: https://patreon.com/naturalimotinyste


#motinyste #nuovargis #naturalimotinyste #duvaikai #augtiauginant #psichologija #psichologas