Mental load arba kodėl mama nieko neatsimena




Mano galva veikia kaip kompiuteris. Deja, ne tas superkompiuteris, kuris viską įvertina greitai, tiksliai ir po kelių akimirkų išspjauna patį geriausią sprendimą. Tai yra toks jau truputį padėvėtas ofiso ar personalinis kompiuteris, kuris vis dar veikia, bet atmintis jau per maža ir jei jam duodi per daug informacijos ir užduočių, jis lagina, ilgai mąsto, o kartais ir visai pakimba. Šio kompiuterio miego baterija labai dažnai rodo signalą „low“.

Mano galvoje, kaip kompiuteryje, nuolat yra krūva atidarytų tab‘ų: maistas, drabužiai, darželio reikalai, auklė, vitaminai, tvarkymasis, pirkinių sąrašai, mano pačios darbas, visokiausių švenčių planai, naujo būsto klausimas, būsimos atostogos, “Ką paimti važiuojant pas senelius – nuolat pildoma”, kur dėti nebereikalingus žaislus ir išaugtus daiktus, “turiu atskambinti X ir Y”, “turiu atrašyti A ir Z”.


Visi šie tabai kartu vos vos telpa į operatyvinę atmintį. Vien maistas yra kolosali programa, kur telpa pusryčiai, pietūs, vakarienė, užkandžiai, „jei nenorės to pusryčiams-pietums-vakarienei“, gėrimai, maisto sveikumo matuoklis, meniu planas artimiausioms dienoms, močiutės nuomonė apie vaikų mitybą, savigrauža dėl visų padarytų nuolaidų saldainiams ar kitiems nesveikiems užkandžiams, mintis: „nuo rytojaus pradėsim...“. Tvarkymasis taip pat yra nuolat įjungtas, gerai tik tai, kad neeikvoja daug atminties resursų ir reikalauja daugiau darymo, nei galvojimo.


Kai kurios programos aktyvuojasi sezoniškai – pavyzdžiui, drabužiai, atostogos, gimtadieniai. Kitos įsijungia staiga: liga, netikėtas kvietimas į svečius, skubūs neplanuoti darbiniai reikalai. Kompiuteriai turi tokią savybę tabus susiaurinti ir spausti, kad jie visi matytųsi ekrane. Tačiau viršijus tam tikrą atidarytų tabų skaičių, jie ima slinktis į nematomą zoną. Jaučiu, kad lygiai taip pat funkcionuoja mano atmintis – kai visko yra itin daug, dalykai ima tiesiog iškristi man iš galvos, nes skubūs/svarbūs reikalai užima pirmąsias pozicijas ir visa, kas yra bent kiek mažiau svarbu, slenka į prieblandos zoną. Aš tuo jau nebesistebiu, bet dažnai jaučiu bejėgiškumą kaip nors situaciją pakeisti. Visgi turiu ribotas galias, o informacijos yra smarkiai per daug. Kartais, kai kurie nors darbai užsibaigia ir atmintyje atsiranda trupučiuką laisvos vietos, į ją sugrįžta tie pasislėpę tabai. Ir tada ištinka toks siaubas, kad jau „reikėjo vakar“, o aš visiškai pamiršau.


Bėda, kad čia dar ne viskas. Kasdien daugybę kartų iššoka tokie pop-up langai, kuriuose būna itin skubūs pranešimai: „verkia“, „nukrito“, „susipyko“, „noriu sysių“, „neišeina“, „mama padėk“, „mama paduok“, tiesiog be priežasties „mama“, „nenoriu“, „tylu kitame kambaryje“, „mano kantrybė trūko“. Šitie pranešimai apsikritai sustabdo bet kokį darbą ir gali visiškai numušti einamąją programą. Po tokių intarpų kartais randu save kambario viduryje pasimetusią, besidairančią ir besistengiančią prisiminti, ką gi apskritai norėjau padaryti. Arba ramiausiai imtis kito darbo, kol susivokiu, kad irkluoju visai ne į tą pusę.


Vakare, kai galiausiai stoja tyla ir ramybė, jaučiu, kaip mano galva vis dar dūzgia, užbaigdama ir išjunginėdama dienos programas. Ir tada į laisvą erdvę ūžteli tos mano mintys ir emocijos, kurioms nebuvo likę vietos dienos šurmuly. Kartais nuovargis būna stipresnis už mintis, o kartais mintys ir emocijos įveikia miegą ir nepaisant nuovargio užmigti nepavyksta. Turiu pagalvoti ir pajausti, nors žinau, kad kitą dieną vėl bus sunku. Visą šitą alegoriją apie kompiuterį irgi rašau jau po vidurnakčio, bet žinau, kad neužrašytas šis tekstas belsis ir kybos kaip dar vienas neuždarytas tabas.


Giedrė


*nuotrauka Claudia Barbosa iš pexels.


#naturalimotinyste #augtiauginant #mama #mintys #motinystė