Man reikia pas psichologą (-ę)

Motinystė man yra kažkas wow. Didelio, gražaus, naujo, kartais sunkaus, bet labiausia - intensyvaus. Po pakankamai ramaus ir lėto nėštumo, gimus dukrai, manyje, toks vaizdas, sprogo bomba. Sprooooogo, turiu omeny, nes tas sprogimas tęsėsi ne vieną dieną ar savaitę. Protas buvo visad įjungtas, kad kuo geriau pasirūpinti dukra. Emocijos šokinėjo nuo milžiniškos meilės pliūpsnių dukrai ir vyrui ir visiškos palaimos iki erzulio, silpnumo, nepasitenkinimo, nuovargio, savigailos. Aš pati jaučiausi kas dieną vis kitaip, vis kitokia. Nors nuolat būdama šalia dukros, kartais sunkiai galėdavau pajausti ar suprasti, kaip gi čia jaučiuosi aš. Kartą, pamenu, išlėkiau trumpam į parduotuvę, ir tai buvo mano pirmos 15 minučių buvimo vienai, po dukros gimimo. Einu gatve, šviečia saulė, o aš jaučiuosi tokia - visagalė ;) Gal ir skamba keistai, tačiau tas jausmas buvo labai ryškus. Pirmą kartą gyvenime taip užtikrintai žygiavau per gyvenimą, kad ir tik link parduotuvės. Vakarop jausmą, kad aš galiu viską, keisdavo stiprėjantis nerimas. Naktimis ėmiau intensyviai sapnuoti labai ryškius ir simbolinius sapnus, po kurių atsibusdavau pilna emocijų ir sunkiai užmigdavau. Supratau, jog taip mano pasąmonė tvark