Mamystė
Pasiruošimas. Laukimas. Ateina diena ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Ateina jis.
Kūdikis. Ilgai lauktas. Priskaityta literatūra, išklausyti kursai, rodos, pasiruošta. Viskam. Bet
mano, žmogaus, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Tampu atsakinga ne tik už save bet ir
už gyvybę, kuri kvėpuoja šalia manęs, jau nebe manyje. Šalia manęs guli žmogus. Kurio visi
pirminiai poreikiai priklauso nuo manęs. Tik aš galiu atliepti jo poreikius. Ir man pasidaro
baisu. Atsakomybė ir baimė – kas, jeigu man teisingai nepavyks, užgula mano pečius. Kai
mažas žmogus verkia, man kyla begalinis noras ji apsaugoti. Aš noriu priimti tai. Noriu
priimti šį pasikeitusį gyvenimą, ir džiaugtis. Nes aplinkui visi sako, kad taip reikia. Kad
mažas žmogus šalia manės, kurio taip norėjau, turėtų džiuginti. Bet aš nesidžiaugiu.
Priešingai. Jaučiuosi pavargusi nuo nemiegojimo, nuo atidavimo savęs kitam. Nuo savęs
susivėlusios ir nuo savęs, kuri nespėjo išsivalyti dantų, nes pragulėjau lovoje ir kas 30 min
maitinau žmogų, kuris nuo manęs priklauso. Mano gyvenimas, kurį turėjau ir jaučiausi jame
šeimininkė, galinti kontroliuoti ir juo mėgautis, dabar liko kažkur, nes savęs nebeturiu.
Nebežinau ką reiškia išeiti pasivaikščioti vienai, nebežinau ką reiškia galvoti apie save, apie
tai ko aš noriu. Pamiršau save. Kyla erzulys kiekvieną kartą kai žmogus verkia ir bandau jį
nuraminti. Kai bandau įvesti rutiną, bet nesigauna, nes mano naujai užgimęs žmogus turi savo
rutiną, kurios negaliu nuspėti. Juk rašoma, kiek kūdikis turėtų miegoti, ką mama turėtų daryti,
kad kūdikis jaustųsi saugus ir kas kūdikiui ypatingai kenkia. Kiek reikia jį maitinti krūtimi,
kaip nešioti, kaip migdyti. Ir tai neveikia. Ir kyla erzulys. Nusivylimas savimi. Nesu gera
mama. Niekas neveikia. Niekas, kas rašoma arba kuo kitos mamos dalinasi, neveikia. Apima
pyktis. Pykstu ant mažo žmogaus tėčio, žmogaus, kurį mylėjau. Myliu? Ką tai reiškia, kai abu
pasinėrę į mažo žmogaus gyvenimą? Aš pamirštu, kad man trūksta mano didžiojo žmogaus
apsikabinimo. O jam trūksta manojo. Viskas ne taip. Dingsta ryšys. O kaip ryšys su mažuoju
kūdikiu? Nejaučiu taip, kaip rašo mamos. Aš kažkokia ne tokia. Išlenda mano baimes. Mano
traumos patirtos vaikystėje. Kai aš augau. Aš nenoriu, kad mano mažajam žmogui būtų taip,
kaip buvo man. Aaaaaaaaa! Ir viena dieną susitinku su savo drauge, kuri kelia panašius
klausimus. Atsikvėpiu. Aš ne viena. Būna nemiego naktų ir nerimo. Visoms. Būna abejonių
savimi, ir kelias, iki susitaikymo su pasikeitusiu gyvenimu - visoms skirtingas. Ir būna
ieškojimo pamestos savęs. Kol vieną dieną ateina suvokimas, kad kūdikio verksmas yra jo
būdas pasakyti. Būdas pareikalauti maisto, pranešti apie sudrėkusį pampersą. Ir tai nesusiję su
tuo, kad aš kažką blogai darau. Tai jo bendravimo dalis. Aš atliepiu. As rūpinuosi. Ir tai yra
svarbiausia. Bet ir aš turiu poreikių. Poreikių būti daugiau nei mama. Ir aš galiu to norėti. Tai
neuždrausta. Tai suderinama. Tik kaip man save prisiminti ir vėl atrasti akimirkas, kuriose aš
jaučiuosi savimi? Kitaip. Žinant, kad visuomet, iki mano gyvenimo pabaigos bus žmogus,
kuris rūpės, dėl kurio kartais nemiegosiu naktimis, nesvarbu kokio jis bus amžiaus. Bet ir
žinant tai, aš noriu ir vėl jaustis savimi.
Ilma