Mamystė

Pasiruošimas. Laukimas. Ateina diena ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Ateina jis.

Kūdikis. Ilgai lauktas. Priskaityta literatūra, išklausyti kursai, rodos, pasiruošta. Viskam. Bet

mano, žmogaus, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Tampu atsakinga ne tik už save bet ir

už gyvybę, kuri kvėpuoja šalia manęs, jau nebe manyje. Šalia manęs guli žmogus. Kurio visi

pirminiai poreikiai priklauso nuo manęs. Tik aš galiu atliepti jo poreikius. Ir man pasidaro

baisu. Atsakomybė ir baimė – kas, jeigu man teisingai nepavyks, užgula mano pečius. Kai

mažas žmogus verkia, man kyla begalinis noras ji apsaugoti. Aš noriu priimti tai. Noriu

priimti šį pasikeitusį gyvenimą, ir džiaugtis. Nes aplinkui visi sako, kad taip reikia. Kad

mažas žmogus šalia manės, kurio taip norėjau, turėtų džiuginti. Bet aš nesidžiaugiu.

Priešingai. Jaučiuosi pavargusi nuo nemiegojimo, nuo atidavimo savęs kitam. Nuo savęs