Mamystė
Pasiruošimas. Laukimas. Ateina diena ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Ateina jis.
Kūdikis. Ilgai lauktas. Priskaityta literatūra, išklausyti kursai, rodos, pasiruošta. Viskam. Bet
mano, žmogaus, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Tampu atsakinga ne tik už save bet ir
už gyvybę, kuri kvėpuoja šalia manęs, jau nebe manyje. Šalia manęs guli žmogus. Kurio visi
pirminiai poreikiai priklauso nuo manęs. Tik aš galiu atliepti jo poreikius. Ir man pasidaro
baisu. Atsakomybė ir baimė – kas, jeigu man teisingai nepavyks, užgula mano pečius. Kai
mažas žmogus verkia, man kyla begalinis noras ji apsaugoti. Aš noriu priimti tai. Noriu
priimti šį pasikeitusį gyvenimą, ir džiaugtis. Nes aplinkui visi sako, kad taip reikia. Kad
mažas žmogus šalia manės, kurio taip norėjau, turėtų džiuginti. Bet aš nesidžiaugiu.
Priešingai. Jaučiuosi pavargusi nuo nemiegojimo, nuo atidavimo savęs kitam. Nuo savęs