top of page

Pasiruošimas. Laukimas. Ateina diena ir pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Ateina jis.

Kūdikis. Ilgai lauktas. Priskaityta literatūra, išklausyti kursai, rodos, pasiruošta. Viskam. Bet

mano, žmogaus, pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Tampu atsakinga ne tik už save bet ir

už gyvybę, kuri kvėpuoja šalia manęs, jau nebe manyje. Šalia manęs guli žmogus. Kurio visi

pirminiai poreikiai priklauso nuo manęs. Tik aš galiu atliepti jo poreikius. Ir man pasidaro

baisu. Atsakomybė ir baimė – kas, jeigu man teisingai nepavyks, užgula mano pečius. Kai

mažas žmogus verkia, man kyla begalinis noras ji apsaugoti. Aš noriu priimti tai. Noriu

priimti šį pasikeitusį gyvenimą, ir džiaugtis. Nes aplinkui visi sako, kad taip reikia. Kad

mažas žmogus šalia manės, kurio taip norėjau, turėtų džiuginti. Bet aš nesidžiaugiu.

Priešingai. Jaučiuosi pavargusi nuo nemiegojimo, nuo atidavimo savęs kitam. Nuo savęs

susivėlusios ir nuo savęs, kuri nespėjo išsivalyti dantų, nes pragulėjau lovoje ir kas 30 min

maitinau žmogų, kuris nuo manęs priklauso. Mano gyvenimas, kurį turėjau ir jaučiausi jame

šeimininkė, galinti kontroliuoti ir juo mėgautis, dabar liko kažkur, nes savęs nebeturiu.

Nebežinau ką reiškia išeiti pasivaikščioti vienai, nebežinau ką reiškia galvoti apie save, apie

tai ko aš noriu. Pamiršau save. Kyla erzulys kiekvieną kartą kai žmogus verkia ir bandau jį

nuraminti. Kai bandau įvesti rutiną, bet nesigauna, nes mano naujai užgimęs žmogus turi savo

rutiną, kurios negaliu nuspėti. Juk rašoma, kiek kūdikis turėtų miegoti, ką mama turėtų daryti,

kad kūdikis jaustųsi saugus ir kas kūdikiui ypatingai kenkia. Kiek reikia jį maitinti krūtimi,

kaip nešioti, kaip migdyti. Ir tai neveikia. Ir kyla erzulys. Nusivylimas savimi. Nesu gera

mama. Niekas neveikia. Niekas, kas rašoma arba kuo kitos mamos dalinasi, neveikia. Apima

pyktis. Pykstu ant mažo žmogaus tėčio, žmogaus, kurį mylėjau. Myliu? Ką tai reiškia, kai abu

pasinėrę į mažo žmogaus gyvenimą? Aš pamirštu, kad man trūksta mano didžiojo žmogaus

apsikabinimo. O jam trūksta manojo. Viskas ne taip. Dingsta ryšys. O kaip ryšys su mažuoju

kūdikiu? Nejaučiu taip, kaip rašo mamos. Aš kažkokia ne tokia. Išlenda mano baimes. Mano

traumos patirtos vaikystėje. Kai aš augau. Aš nenoriu, kad mano mažajam žmogui būtų taip,

kaip buvo man. Aaaaaaaaa! Ir viena dieną susitinku su savo drauge, kuri kelia panašius

klausimus. Atsikvėpiu. Aš ne viena. Būna nemiego naktų ir nerimo. Visoms. Būna abejonių

savimi, ir kelias, iki susitaikymo su pasikeitusiu gyvenimu - visoms skirtingas. Ir būna

ieškojimo pamestos savęs. Kol vieną dieną ateina suvokimas, kad kūdikio verksmas yra jo

būdas pasakyti. Būdas pareikalauti maisto, pranešti apie sudrėkusį pampersą. Ir tai nesusiję su

tuo, kad aš kažką blogai darau. Tai jo bendravimo dalis. Aš atliepiu. As rūpinuosi. Ir tai yra


svarbiausia. Bet ir aš turiu poreikių. Poreikių būti daugiau nei mama. Ir aš galiu to norėti. Tai

neuždrausta. Tai suderinama. Tik kaip man save prisiminti ir vėl atrasti akimirkas, kuriose aš

jaučiuosi savimi? Kitaip. Žinant, kad visuomet, iki mano gyvenimo pabaigos bus žmogus,

kuris rūpės, dėl kurio kartais nemiegosiu naktimis, nesvarbu kokio jis bus amžiaus. Bet ir

žinant tai, aš noriu ir vėl jaustis savimi.


Ilma



Comentarios


bottom of page