Mama žaibolaidis



Prieš gerą mėnesį vyras išvežė mano mamą namo, į kitą miestą, ir tai buvo pirmoji diena, per visą karantiną, kai mes su Ugne buvome ilgesnį laiką tik dviese. Oho. Buvo labai sunki diena! Ryte papusryčiavusios nutarėm varyt į parką. Nutarėm kartu, nes Ugnė labai norėjo važiuoti su paspirtuku. Ir tada prasidėjo: beveik dvi valandas įkalbinėjau/liepiau/prašiau/skatinau ir motyvavau/visaip linksmai bandžiau padėti jai apsirengti, kol galiausiai pasidaviau. Tačiau stiprios emocijos tęsėsi, visas laikas iki pietų buvo vienas didelis pykčio ir liūdesio protrūkis. Ji verkė, rėkė, pyko. Dėl visko - kad nenori rengtis (obviously!), kad robotas siurblys užvažiavo ant kilimuko, kad meškinas skaito knygą (šitas keistesnis), kad kėdė nugriuvo, kad nori papuko (papukas su visa mama nuolat buvo šalia :))) ) vaikas atrodė apimtas bejėgystės, pykčio, liūdesio ir protesto vienu metu. Esu tą mačiusi, esu tą patyrusi, ne naujiena. Naujiena buvo tai, jog tai truko 4 valandas. 4 VALANDAS non stop. Tame būnant kilo daug minčių ir jausmų man pačiai. Pirmiausia tai pagalvojau, kad matyt mums tryse rūpinantis Ugne ir visad vieni kitiems padedant, tas emocinis krūvis kažkaip išsisklaidydavo, kad nebūdavo tiek intensyvu. Tuo pačiu ėmė po truputį sėlinti savęs nuvertinimas ir kaltė, kad čia ko gero aš nesugebu su ja susitarti ar kažkaip apžaisti tų situacijų, pakviesti jos bendradarbiauti. Vidinis kritikas kaip užsisukus plokštelė kartojo: kažkas blogai, kažkas jau čia blogai su tavim, nemoki susitvarkyt, kažką darai netaip! Ir taip vidiniams kritikams, analitikams, kaltintojams, racionalizuotojams ir vertintojams besikalbant tarpusavy, man iš tikrųjų toptelėjo: TAI YRA PIRMA DIENA PER DAUGIAU NEI MĖNESĮ, KAI MES LIKOME DVIESE! Aleliuja! Ir ji tą laiką čiupo išnaudoti taip, kaip jai to reikėjo labiausiai. Galiausiai tapo akivaizdu, jog ji išvėdina visą per tiek laiko kauptą įtampą - dėl to, kad namuose daugiau žmonių nei įprastai, dėl to, kad visi trinamės vienoj erdvėj, dėl to, kad tai mama tai tėtis vis dingsta padirbėti ar pailsėti, dėl to, kad kartais nebegalima elgtis taip, kaip jai įprasta, dėl to, kad visi skirtingai reaguoja į jos tą patį elgesį, dėl to, kad atsirado naujų ribų arba pasikeitė senosios. Dėl to, kad nevisada buvo galima tiek ir taip reikšti emocijas, kiek ji pripratusi, dėl to, kad pradėjo devėti kelnaites ir kartais naudotis puoduku, kas irgi didelė atsakomybė. Dėl to, kad močiutė kiek labiau išgąsta dėl laipiojimo, šokinėjimo ir kitų triukų. Dėl to, kad žaidimų aikštelės uždarytos. Kad labai trūksta kitų vaikų! Dėl to, kad mes visi buvom sunerimę ir susimąstę - dėl sveikatos, ateities, dėl finansų. Dėl to, kad vidury karantino visiems pradėjo kažkiek rauti stogą. Ir dar dėl galybės kitų dalykų, kurių galbūt aš net negaliu įsivaizduoti ir sugalvoti, bet kas dedasi jos mažoje smalsioje galvelėje.

Ir tada pasidarė ramu. Kad ir kaip norėjosi į tą lauką ir kad ir kaip intensyvu buvo visa tai atlaikyti (kaip ir minėjau, iki šiol trukdavo kur kas trumpiau), bet pasidarė ramu, kad aš galiu būti tuo jai tokiu svarbiu žaibolaidžiu, kuris gal biški ir susvyruoja pats, bet yra giliai įsižeminęs ir padeda tai padaryti ir jai. Aš turiu labai labai svarbią rolę, kuri gali nustebinti ir kartais sutrikdyti, bet niekur kitur nebus taip ramu.. būti neramiai ;) Kai viskas baigėsi buvo labai juokinga, nes Ugnė pareiškė, kad reikia eiti skalbti rūbų ir kepti orkaitę. Išsižaibavo, ir gryžom prie natūralaus vadovavimo :))))

Žinot, kartais norėčiau ir aš taip :)

Eglė

#naturalimotinyste #augtiauginant #emocijos

🌱 Kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste

0 views