Mama žaibolaidis

Prieš gerą mėnesį vyras išvežė mano mamą namo, į kitą miestą, ir tai buvo pirmoji diena, per visą karantiną, kai mes su Ugne buvome ilgesnį laiką tik dviese. Oho. Buvo labai sunki diena! Ryte papusryčiavusios nutarėm varyt į parką. Nutarėm kartu, nes Ugnė labai norėjo važiuoti su paspirtuku. Ir tada prasidėjo: beveik dvi valandas įkalbinėjau/liepiau/prašiau/skatinau ir motyvavau/visaip linksmai bandžiau padėti jai apsirengti, kol galiausiai pasidaviau. Tačiau stiprios emocijos tęsėsi, visas laikas iki pietų buvo vienas didelis pykčio ir liūdesio protrūkis. Ji verkė, rėkė, pyko. Dėl visko - kad nenori rengtis (obviously!), kad robotas siurblys užvažiavo ant kilimuko, kad meškinas skaito knygą (šitas keistesnis), kad kėdė nugriuvo, kad nori papuko (papukas su visa mama nuolat buvo šalia :))) ) vaikas atrodė apimtas bejėgystės, pykčio, liūdesio ir protesto vienu metu. Esu tą mačiusi, esu tą patyrusi, ne naujiena. Naujiena buvo tai, jog tai truko 4 valandas. 4 VALANDAS non stop. Tame būnant kilo daug minčių ir jausmų man pačiai. Pirmiausia tai pagalvojau, kad matyt mums tryse rūpinantis Ugne ir visad vieni kitiems padedant, tas emocinis krūvis kažkaip išsisklaidydavo, kad nebūdavo tiek intensyvu. Tuo pačiu ėmė po truput