Lauktis antro


Nežinau, kaip kitiems, bet bent jau man antrasis nėštumas rodos kupinas dar daugiau įvairiausių jausmų nei pirmasis. O gal taip tik atrodo, nes dalį tų anų jausmų jau pamiršau?


Pirmiausia tai džiaugsmo ir nerimo lygis sužinojus, kad laukiuosi. Su Ugne buvo daug džiaugsmo, bet ne tiek, nes tada dar nežinojau, kaip tai nuostabu. Tuo pačiu buvo nerimo, bet tikrai ne tiek, nes tada nė velnio neįsivaizdavau kaip tai gali būti sunku! 🙈


Dabartinis covid'o kontekstas įneša labai daug nerimo, bet čia nesiplėsiu, atskira didžiulė tema.


Taip pat, jei su pirmuoju nėštumu koncentravausi į savo kūną, pojūčius, mintis, jausmus ir apskritai buvau gana stipriai panirusi į save - dabar panirau į dukrą! Žiūriu į ją ir jau dabar jaučiu griebiant kažkokiai nostalgijai apie tai, kad ji nebebus vienintelė. Norisi gerti kiekvieną akimirką, kai esame kartu, kai esame dviese, nes juk taip greitai to nebebus. Tarsi iš anksto jaučiuosi kalta už tą patyrimą, kurį ji išgyvens, atsiradus namuose naujam žmogui, su kuriuo teks dalintis dėmesiu.

Baisu sugadinti, tą tokį bendraujantį, saugų, tvirtą ir pasitikintį savimi bei pasauliu žmogų. Norisi, kad jai niekada netektų patirti meilės ar dėmesio stygiaus. Ir atrodo jog nežinau, kaip viskuo sužongliruosiu, nes ir dabar tai nėra paprasta!


Žinot, karts nuo karto, o kartais ir dažnai aplanko jausmas, jog manęs per mažai. Tarsi neužtenka, neapimu visko, nespėju, nesugebu. Liūdniausia, kai manęs per mažai jai. Bet taip pat per mažai ir man pačiai!


Taip pat ir visos mintys kad ir apie gimdymą pirmiausia sukasi apie tai, o kaip gi po 6 val grįžti namo arba kaip rasti aplinką, kur būtų galima gyventi visiems kartu, kad netraumuoti jos ne tik nauju namų gyventoju, bet ir atsiskyrimu. Kaip įtraukti ją į visą procesą kuo labiau.

Kitas įdomus dalykas, kad niekaip pilvo gyventojo negaliu pamatyti kitokio nei Ugnė. Atrodo, kad pilve auga Ugnė ir tiek 😂 atrodo nesuvokiama, kaip jai dar tik būnant pilve nežinojau, kad čia ji ar kokia ji bus. Vaikas, vaisius, kūdikis, todleris, visi jie lygu Ugnė. Nesuvokiu, kad gali būt kitaip :)) įsivaizduodama naujagimį, prisimenu mažytę Ugnę.


Nėštuminė prasta savijauta įgauna naują lygį, kai nuolat esu veiksme su ja ir turiu spėt suktis jos tempais. Kūnas atsisako būti vertikalioj padėty, Ugnė atsisako leisti jam būti horizontalioj. Filmukai, kaip sprendimas, nors vis dar kelia kaltę, ima atrodyti kaip vienintelis išsigelbėjimas 😅 valyti nuo grindų ištaškytą sriubą, nuo kurios ir šiaip žiauriai pykina yra 👌👌🙈


Žindymas jautriais speneliais yra dar vienas naujo lygio patyrimas 😥 kas blogiausia (ir tuo pačiu visiškai normalu!), kad dabar mažutė žinda itin daug. Numanau, kad jaučia mano bandymus nuviliot nuo krūtinės ar apsimest kad ji (krūtinė) neegzistuoja 😂 o ir šiaip turbūt mano emociniai bangavimai ramybės neprideda.


O tuo pačiu tuose bangavimuose yra kažkas tokio stabiliai ramaus. Tiesiog ramu. Žinau, kur mano dėmesys bus ateinančius kažkelis metus. Žinau, kad niekur neturiu skubėti ar kažko grandiozinio imtis. Ramu, kad žinau, jog nereikia jokio kraitelio naujagimiui 😂 nešioklę turiu, nuspirksiu tamprią vaikjuostę ar slingą, keletą rūbelių ir viskas! Nei jokių lovelių nei jokių daiktelių nei šūdelių ko tikrai nereikia vaikui. Laukiantis Ugnės tam tikri dalykai atrodė neišvengiami atributai, nors jie visai nepasiteisino :)

Šįkart nereikia pult skaityt daugybės knygų ir dalyvauti nėščiųjų kursuose ir mokymuose - viskas dar taip gyva ir savo kailiu patirta ir išmokta visai naujai ir savaip. Tuo pačiu didžiausias išmokimas turbūt yra apie tai, jog visa informacija yra vaikutyje, jis viską pasako ir parodo - ko jam ir kada jam reikia. Jis auga ir vystosi savu tempu - svarbu ne viską žinoti, o tiesiog stebėti, klausyti, girdėti, atliepti ir nustoti kontroliuoti!

Įžvelgiu galimybes kurti kitokį santykį - su gimdymu, su tokia jautria ir pažeidžiama pradžių pradžia. Turiu galimybę šias patirtis perdirbti ir išgyventi kitaip. Nežinau, kaip bus ir kaip viskas klosis, bet tikrai žinau, kad mano santykis su tuo jau bus kitoks, nebe permatomas ir vėjo pučiamas, bet su giliu vidiniu žinojimu, pajautimu, ir sava patirtimi.


O svarbiausia ramu, nes jau žinau, kaip stipriai neramu ir visaip visaip gali būti su manimi ir mano vidiniu pasauliu. Jau žinau, kokia tai didelė transformacija ir ką tai reiškia. Jau išmokau (ok, ok mokausi! 🤭) priimti save visokią - pažeidžiamą, klystančią, besistengiančią ir augančią. Toli gražu ne tobulą. Bet būtent tame ir stiprią bei unikalią. Žinau, kiek daug galiu. Kiek daug galime kartu su vyru. Ir kiek daug gali vaikai! ❤


Eglė


#naturalimotinyste #augtiauginant #nėštumas #lauktisantro


Kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste

28 views

Recent Posts

See All

Mamystė soc tinkluose

Kokia motinystė vyrauja soc tinkluose? Nors tikrai dabar galime stebėti nenublizgintos realybės nuotraukas ir įrašus, vis tik dominuoja besišypsantys veidai, švarūs drabužiai, įspūdingos vietovės ir t