Gimus Ugnei, nuolat vaikštau kleckuota. Pradžioje dėl to, kad atpylė arba kad pienas pramušė, vėliau dėl to, kad lipnūs pirščiukai pačiupinėjo, dabar dėl to, kad bevalgydama nutarė apsikabint ir pasakyt, kad myli. Taip ir vaikštau - tai kleckuota krūtine, tai rankove, tai sijonu, ir tai jau tapo tokia kasdienybe, kad nelabai ir imu į galvą.
Į tuos kleckus galime žiūrėti tiesiogiai, o galime ir metaforiškai.
Nes tų "kleckų" kasdienybėje gausybė - visos tos žinios kaip reikėtų elgtis, ir realybė, kai tai nepavyksta. Jėgų, entuziazmo, noro trūkumas. Slenkantys plaukai, suglebęs kūnas. Geri ketinimai pasportuoti, pasibaigiantys skrolinimu telefone. Sunkus gimdymas, nors turėjo būti su šypsena. Koldūnai pietums, kol instagrame akis bado sveikuoliški receptai. Šuniui ant uodegos nuėjęs pietų miego laikas sau. Kažkur pasislėpęs libido. Pamiršti ir skalbyklėj prarūgę rūbai. Vaikas, sudaužęs mylimiausią puodelį tą akimirką, kai ir taip jau visko buvo tiesiog per daug. Kaltė kaltė kaltė.
Visi žlugę planai, sudužę lūkesčiai, paminti poreikiai, atidėtos svajonės. Viskas, kas kasdien kažkaip eina tarsi priešinga linkme, nei norėtum, nei planavai, nei tikėjaisi - visa tai yra didesni ar mažesni "kleckai", kurie nieko nelaukdami paženklina kiekvieną naujai užsidėtą rūbą.
Visa mamystė - tai tarsi kažkokia kleckuota būtis, kurioje turi atrasti būdą, kaip dėl tų "kleckų" nuolat nesiparinti. Ir juose nepaskęsti, nesusifokusuoti vien į jų valymą ar išvengimą. O verčiau susitelkti į visa kita, kas yra šalia tų kleckų. Pastebėti, kiek daug, kiek nuostabių ir įvairių jausmų ir patirčių toji motinystė ir santykiai su vaikais atneša.
---
Būti, girdėti, jausti, stebėti, kvėpuoti. Žiūrėti ir matyti, o kartais tiesiog atlaidžiai prisimerkti 😉❤
Eglė