Kleckuota būtis

Gimus Ugnei, nuolat vaikštau kleckuota. Pradžioje dėl to, kad atpylė arba kad pienas pramušė, vėliau dėl to, kad lipnūs pirščiukai pačiupinėjo, dabar dėl to, kad bevalgydama nutarė apsikabint ir pasakyt, kad myli. Taip ir vaikštau - tai kleckuota krūtine, tai rankove, tai sijonu, ir tai jau tapo tokia kasdienybe, kad nelabai ir imu į galvą.

Į tuos kleckus galime žiūrėti tiesiogiai, o galime ir metaforiškai.