Pradžių pradžia su naujagimiu ir mažu vaiku yra velniškai sunki. Sunkiausia net ne dėl objektyviai pasikeitusios realybės - kad reikia kažkaip viską suspėti, kad su miegu ir vėl prastai, kad saviems poreikiams laiko dar mažiau, kad ir vėl daugybė gąsdinančių pirmų kartų, kurie verčia išprakaituoti ir jaudintis net nepradėjus. Didžiausias sunkumas vistik yra apie tuos apimančius jausmus, kurie kyla. Baimė ir nerimas dėl tų pačių pirmų kartų. Dirglumas dėl pagausėjusio kiekio mažų žmonių, kuriems tavęs reikia ir nuolatinio "savęs dalinimo" jausmo. Pasiilgimas vaiko, su kuriuo tuo metu nesi. Kūno autonomijos, tiesiog savo kūno praradimas - net ne dėl mažo, nuolat prisiglaudusio vaikelio. Kur kas labiau dėl ūgtelėjusio vyresnėlio, kuris regis bando sulįst atgal po oda ir kartais siaubingai ner-vi-na. Na ir kaltės. Uch, kaltės dėl visko. Dėl savo jausmų ir veiksmų - kad nervina vyresnėlis. Kad pasielgiau visai ne taip, kaip norėčiau save matyti. Kad trūksta kantrybės ir empatijos. Kad kažkam tenka vis pasakyti ne, o tada susidurti su dar daugiau pykčio ir liūdesio net nei buvo prieš tai. Matyti vyresnio vaiko vidinius konfliktus sprogstančius į išorę, norėti padėti juos kažkaip spręsti, bet tuo pačiu suprantant, kad tai yra tai, kas spręsis ir savaime, eigoje, ir juos išspręsti turės pats tas mažas žmogus. Kad mano užtikrinimo, kad myliu ir visada mylėsiu neužteks. Kad saugumo nesaugume nesukursiu tiek, kad staiga taptų ramu. Kad jei pasiseks, ramiau taps iš lėto, su didelėm bangom ir neramumais.
Tačiau, praėjus pirmajai sunkumo bangai, galiu pasakyti, jog audros rimsta. Po truputį rimsta, nors dar ir nesijaučia tame būnant, bet pasimato atsitraukus. Vyresnėlė po truputį lenda man iš po odos ir grįžta kurti santykių ir su kitais, pvz su tėčiu. Ji, man negalint kažko jai paduoti, paskaityti ar pan, kur kas rečiau griūva ant žemės apimta nevilties ir pykčio. Ji ieško, kas jai padės. Žodyne net atsirado naujas kreipinys "mamateti" 🤭 arba ieško būdų, kaip savo užmanymą įgyvendint pačiai. Ir tas faina, juk viena iš trijų metų krizės užduočių yra atrasti "aš pati" galimybių ribas. Kad tą padaryti, reikia bandyti. Kita užduotis yra šiek tiek emociškai ir fiziškai atsiskyrinėti. Jei sesės gimimas ją gražino į labai priklausomo mažuliuko būseną, tai su laiku ji iš to vaduojasi, lukštenasi ir siekia vis naujų savarankiškumo ir įgalinimo tikslų.
Taip pat ji atranda sesę ir savo jausmus jai. Ji moka ją paguosti ir nuraminti ir vis, tik nutaikius progą, lekia pas sesę pasiniurkyt ant žemės. Tai gerai, kad mažoji nebe tokia trapi, nes mums, suaugusiems, tos meilės išraiškos vis atrodo gąsdinančiai per stiprios 😅
Drauge su tuo ateina suvokimas apie sunkumo laikinumą ir prasmę. Pradžioje tikrai buvau sunerimusi dėl vyresnėlės, atrodė, kad sugadinom laimingą saugų vaiką. Kad ji po šių pokyčių saugi niekada nebesijaus. Bet dabar jau matau, kokia didelė dovana šios turbulencijos yra visai šeimai. Mums, tėvams, atrasti kaip būti vienas su kitu ir savo individualiais kismais. Kaip būti su vaikais, ir kaip būti su savimi, kai sutinki savo šešėlinę pusę tamsesnę, nei kada tikėjaisi. O ir vaikams, net ir vyresniajam vaikui - išgyventi tą ribotumą ir mažesnį galimybių būti atlieptam spektrą. Mažiau laiko asmeniškai su mama, daugiau laiko su savimi. Savimi, kurį tik atradinėja, supranta ir bando pajausti. Išpildyti save ir išreikšti. Kažko naujo pasiekti ir įgyvendinti. Ir kiekvienam šeimos nariui atskirai ir visiems kartu, tuose susitikimuose su savimi bei kitais, gyvenančiais naujoje realybėje, atrasti vis naujų būdų būti. Mažumėlę atslūgus emocijoms ir viskam šiek tiek stabilizavusis, ateina jausmas, jog gyvenimas pasipildė. Ne tik nauju šeimos nariu, bet ir naujais, ūgtelėjusiais savasties aspektais. ❤
Eglė
Kviečiu prisidėti prie mūsų tekstų gyvavimo: