top of page

Kita turbulencijos pusė



Pradžių pradžia su naujagimiu ir mažu vaiku yra velniškai sunki. Sunkiausia net ne dėl objektyviai pasikeitusios realybės - kad reikia kažkaip viską suspėti, kad su miegu ir vėl prastai, kad saviems poreikiams laiko dar mažiau, kad ir vėl daugybė gąsdinančių pirmų kartų, kurie verčia išprakaituoti ir jaudintis net nepradėjus. Didžiausias sunkumas vistik yra apie tuos apimančius jausmus, kurie kyla. Baimė ir nerimas dėl tų pačių pirmų kartų. Dirglumas dėl pagausėjusio kiekio mažų žmonių, kuriems tavęs reikia ir nuolatinio "savęs dalinimo" jausmo. Pasiilgimas vaiko, su kuriuo tuo metu nesi. Kūno autonomijos, tiesiog savo kūno praradimas - net ne dėl mažo, nuolat prisiglaudusio vaikelio. Kur kas labiau dėl ūgtelėjusio vyresnėlio, kuris regis bando sulįst atgal po oda ir kartais siaubingai ner-vi-na. Na ir kaltės. Uch, kaltės dėl visko. Dėl savo jausmų ir veiksmų - kad nervina vyresnėlis. Kad pasielgiau visai ne taip, kaip norėčiau save matyti. Kad trūksta kantrybės ir empatijos. Kad kažkam tenka vis pasakyti ne, o tada susidurti su dar daugiau pykčio ir liūdesio net nei buvo prieš tai. Matyti vyresnio vaik