Kartų skirtumai ir užspaustos emocijos



Su vyresniąja karta iškyla nuolat ir įvairiausių nuomonių ir žinių skirtumų, kas liečia motinystę, tėvystę ir vaikų auginimą. Kas yra visiškai normalu ir suprantama - mes gyvename labai skirtinguose pasauliuose. Tiek informacijos kiekis ir prieinamumas, tiek galimybės, tiek ir individualūs ir kolektyviniai poreikiai skiriasi, jie atliepia tuometinę ir dabartinę situaciją.


Visgi vienas iš ryškesnių ir man labai įdomus yra žindymo demonizavimo aspektas. Demonizavimas ta prasme, jog nuolat girdėdavau ir girdžiu, taip pat tuo dalinasi klientės, rūpesčio mamos sveikata išraiška per žindymo puolimą ir kaltinimą dėl visko, kas sunku, ypač kalbant apie fizinę savijautą.


Esu daugybę kartų girdėjusi nerimo persmelktą susirūpinimą kokia esu sunykusi, nuogąstavimus, kad tas žindymas mane visai pribaigs, raginimus baigti, nes negalima šitaip savęs alinti, siaubo istorijas apie viens po kito byrančius dantis, lūžtančius kaulus nusilpusį imunitetą, puolančias ligas ir panašiai.


Ir apie tai galvojant, man kyla klausimas, ar tikrai, tikrai jau vien pats žindymas savaime yra dėl viso to kaltas?


Pažiūrėkim išsamiau.


Jau nėštumo metu ima keistis moters kūnas ir jis išgyvena didžiulę transformaciją "pagamindamas", išnešiodamas ir pagimdydamas žmogų. Kur dar gimdymas, kuris daugeliui, ypač pirmakarčių mamų, įvyksta tikrai ne pagal planą ar įsivaizduotą scenarijų. Daugeliu atveju vienaip ar kitaip

būna pažeidžiamos ribos, apribota laisvė, praignoruotos teisės, o tokiu jautriu, jautriausiu kūnui momentu, tai yra labai stipri patirtis, kuri labai stipriai kūniškai įsiinkaruoja.

Pogomdyvinis laikotarpis, kuris oficialiai tęsiasi 6 savaites, o iš tiesų, kūnui persiorientuoti su visais hormoniniais ir fiziologiniais pokyčiais gali tekti kur kas ilgiau. O jei gimdymas buvo sunkus ar trauminis (fiziškai ar emociškai), atgauti savo kūną gali trukti ir metus ir ilgiau.


Na ir galiausiai, kaip gi visi psichologiniai dalykai - didžiulis pokytis, kuris ištinka staiga, kurio įgyvendinimo negali atidėti ar atlikti laipsniškai, mažyliui esi reikalinga čia ir dabar, nuolat, ir tai nauja. Identiteto krizė, visiškai pažeidžiama naujos mamos naujagimystė drauge su didžiule atsakomybe už naują žmogų, savęs susilipdymą ir susirinkimą naujai, ir bandymai prisitaikyti prie tiesiog visiškai, jokių lūkesčių ar įsivaizdavimų neatitinkančios realybės, kurioje siaubingai daug buities ir tragiškai mažai palaikymo.


Neblogas kokteiliukas, tiesa? Ir ištiesų, tai yra didžiulis iššūkis, kurį mes, kaip žmonės turim kažkaip įveikti. Psichika tvarkosi savais būdais, tačiau tas pokytis, iššūkis neabejotinai atsiliepia ir kūne. Visos mūsų įtampos, visi mūsų stresai, neišspręsti klausimai ar numoti ranka nerimai, visos kadaise patirtos nuoskaudos, - viskas turi savo vietą mūsų kūnuose.


Aš gana gerai pažįstu, kaip mano kūnas reaguoja į įtampą, į ilgalaikį ar trumpalaikį stresą, į pokyčius. Todėl, kiekvieną kartą, ypač pirmaisiais Ugnės gyvenimo metais kai girdėdavau, kad žindymas mane išsunkė, labai kūniškai jausdavau, kad tai ne tai. Kad tai ne apie mane. Ne žindymas, o visas tas intensyvumas, su kuo susiduriu ir ką išgyvenu kasdieną. Mamystė, užklupusi mane, kaip ir mus visus nepasiruošusią ir dabar kažkaip visą tą reikalą bandant išspręsti ir susisigyventi, drauge derinant ir žongliruojant daugybe kintamųjų: vaiko poreikiais, savo emocine būkle, fizine sveikata, santykiais, vyro ir savo poreikiais, įsipareigojimais, darbais, buitimi, finansiniais klausimais, norais ir svajonėm, draugystėmis, artimisiais, poilsiu, tiesiog reikalais.


Ir galvoju, ar gali būti, kad anuomet, kai visiškai mažai buvo kalbama apie emocijas ir vidinę savijautą, sunkumus ir pagalbos poreikį, visas tas sunkumas, pokytis, kurį išgyvena mama, buvo tiesiog suvakuumuotas ir suprojektuotas į vieną vienintelį labiau apčiuopiamą, labiau akivaizdų, labiau neva priimtiną priešą kaltininką - žindymą ir vaiko artumo poreikį?


Ar gali būti, jog neturint galimybės pasidalinti, susipažinti su vidinių išgyvenimų gama, tuo pačiu tiesiog negalint jaustis silpnai ar pažeidžiamai ir nežinant, kaip jaustis yra normalu, visai natūralu tapo kažką apčiuopiamesnio, kaip einančio labai kartu su visa ta intensyvia mamyste, palaikyti atpirkimo ožiu, ir, tuo pačiu turint labai ribotą, ir dažnai neadekvačią informaciją apie žindymą, jį demonizuoti?


...


Užspaustos, sulaikytos emocijos visuomet ieškos būdų prasiveržti į paviršių. Tik dažnai tie būdai gali būti grubūs, nepriimtini, nevietoje, nelaiku ar itin audringi.

Iš to ir galime jas atpažinti.


Atpažinti naudinga tiek svetimas, kad galėtume neįpulti į kitų žmonių nerimą ir spaudimą ar lūkesčius mums. Tiek ir savas, kad galėtume kurti santykį su savo jausmais ir išgyvenimais. Nebūtinai lengvą ir malonų, bet tikrą ir savą.

O tai, kaip matome, labai atsiliepia ir santykyje su kitais.


Taigi, o ką demonizuoji Tu?


Eglė


#naturalimotinyste #augtiauginant #žindymas


Ir kaip visada, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️

https://patreon.com/naturalimotinyste






33 views

Recent Posts

See All

Mamystė soc tinkluose

Kokia motinystė vyrauja soc tinkluose? Nors tikrai dabar galime stebėti nenublizgintos realybės nuotraukas ir įrašus, vis tik dominuoja besišypsantys veidai, švarūs drabužiai, įspūdingos vietovės ir t