Karantino jausmai

Labas, kaip gyvenate, kaip jaučiatės? Šiuo laikotarpiu ir pati išgyvenu, ir iš klientų bei draugių girdžiu labai įvairių jausmų ir minčių. Iš vienos pusės, daugeliui mamų tarsi niekas labai stipriai nepasikeitė, tarsi ir gyveno karantine, tik dažniau vyras namie ir mažiau išeina į lauką. Iš kitos pusės, taip pat nemažai kalbama ir apie trintį namuose, oro ir laisvės trūkumą, prastėjančius santykius ir nuolat prilipusius vaikus. Dvimečiai žinda daugiau nei kūdikiai, penkiamečiai elgiasi kaip dvimečiai, savarankiškumo rodos nebeliko, padaugėjo rėkimų, trankymosi, ašarų, sustiprėjo ar išlindo įprastinės "bėdos" ir atsirado nuolatinis prisišliejimas prie mamos.

Daug jūsų klausia, kas gi vyksta? Juk visa šeima kartu, dėmesio gauna dar daugiau nei įprastai, tai kas čia vyksta?

Pažiūrėti į tai, kas gi čia vyksta, pakviesiu per tai, o kaip gi mes iš tikrųjų jaučiamės? Šis laikotarpis turbūt ypatingai įkrautas nerimu - dėl ateities, dėl savo ir artimųjų sveikatos, dėl vyresniųjų, dėl galbūt pasikeitusios finansinės situacijos ar nerimo, kaip čia bus ateityje: ar turėsime darbus, ar užteks pinigų. Nerimo, kiek viskas truks, kaip tai palies mus visus ir mus asmeniškai, apskritai dėl pasikeitusios rutinos, laikas nuo laikas mus pasiekiančių žinių apie naujus susirgimų ir mirčių atvejus, liūdnus kitų šalių scenarijus. Dėl suvaržytos laisvės ir galimybių.

Nors tai ir puiki proga pabūti daugiau su šeima, susitvarkyti namus, nuveikti kažką, kam senai neradome laiko, apskritai truputį nurimti ir sustoti, vistiek ta nerimo linija, nepaisant pozityvių atradimų ir galimybių, ji niekur nedingsta. Normalu jausti nerimą tokioje situac