Karantino jausmai


Labas, kaip gyvenate, kaip jaučiatės? Šiuo laikotarpiu ir pati išgyvenu, ir iš klientų bei draugių girdžiu labai įvairių jausmų ir minčių. Iš vienos pusės, daugeliui mamų tarsi niekas labai stipriai nepasikeitė, tarsi ir gyveno karantine, tik dažniau vyras namie ir mažiau išeina į lauką. Iš kitos pusės, taip pat nemažai kalbama ir apie trintį namuose, oro ir laisvės trūkumą, prastėjančius santykius ir nuolat prilipusius vaikus. Dvimečiai žinda daugiau nei kūdikiai, penkiamečiai elgiasi kaip dvimečiai, savarankiškumo rodos nebeliko, padaugėjo rėkimų, trankymosi, ašarų, sustiprėjo ar išlindo įprastinės "bėdos" ir atsirado nuolatinis prisišliejimas prie mamos.

Daug jūsų klausia, kas gi vyksta? Juk visa šeima kartu, dėmesio gauna dar daugiau nei įprastai, tai kas čia vyksta?

Pažiūrėti į tai, kas gi čia vyksta, pakviesiu per tai, o kaip gi mes iš tikrųjų jaučiamės? Šis laikotarpis turbūt ypatingai įkrautas nerimu - dėl ateities, dėl savo ir artimųjų sveikatos, dėl vyresniųjų, dėl galbūt pasikeitusios finansinės situacijos ar nerimo, kaip čia bus ateityje: ar turėsime darbus, ar užteks pinigų. Nerimo, kiek viskas truks, kaip tai palies mus visus ir mus asmeniškai, apskritai dėl pasikeitusios rutinos, laikas nuo laikas mus pasiekiančių žinių apie naujus susirgimų ir mirčių atvejus, liūdnus kitų šalių scenarijus. Dėl suvaržytos laisvės ir galimybių.

Nors tai ir puiki proga pabūti daugiau su šeima, susitvarkyti namus, nuveikti kažką, kam senai neradome laiko, apskritai truputį nurimti ir sustoti, vistiek ta nerimo linija, nepaisant pozityvių atradimų ir galimybių, ji niekur nedingsta. Normalu jausti nerimą tokioje situacijoje, kiekvienam. Ir tam, kurio artimas draugas susirgo, ir gydytojai, kuri tiesiogiai susiduria su virusu ir gelbsti gyvybes. Bet taip pat ir tam ar tai, kurios ši situacija tarsi objektyviai nepalietė. Nes kažkaip palietė visus, mus palietė emociškai.

Ir tikrai gali kilti pagunda bandyti tą nerimą nuvyti lauk, neįsileisti, apsimesti, kad jis neegzistuoja. Tuomet jį sutikti kitokiose formose savo sapnuose ar skrandžio, galvos skausmuose. Ar persikėlusį į priekaištavimą sutuoktiniui/-ei dėl per garsaus kalbėjimo telefonu ar paliktų indų. Dažnai taip ir darom.

Lygiai taip pat elgiasi ir mūsų vaikai.

Supraskim, kad visus mūsų jausmus jie labai betarpiškai pagauna. Bet koks nerimukas, baimė ar susierzinimas paliečia ir juos, net jei mes save apgaudinėjame, kad to nejaučiame. Užtat tai puikiai jaučia jie, mums tai atspindi ir grąžina atgal. Be mūsų žvilgsniuose ir aplinkoje tvyrančio tam tikro nerimo lygio, vaikai dar laikas nuo laiko nugirsta ir žinias ar naujienas, mūsų pokalbių nuotrupas. Ir ta informacija jiems skamba kur kas baugiau nei mums, dėl jų dar kolkas menkesnių mąstymo, apibendrinimo ir platesnio konteksto matymo galimybių, o taip pat ir dėl tiesiog informacijos trūkumo. Tai, kas vyksta, jiems ypatingai sujudina tą pamatinį saugumo jausmą. Pasidaro baisu prarasti - mamą, tėtį, močiutę. Ir jie tikrai nebūtinai supranta, ką jaučia ar išgyvena tuo metu. O kaipgi, juk ir mes patys dažnai to nesuprantam! Todėl jiems sunku pasidalinti tuo su mumis, pasitikslinti ar perklausti mūsų. Todėl tai, ką jie daro, bandydami tą saugumą susigrąžinti ir yra - įsikibti ir įsikniaubti į mus, kaip kadaise, kai buvo naujagimiai ar kūdikiai, o pasaulis buvo kur kas aiškesnis ir saugesnis.

Suprasdami tai, leiskim jiems tai daryti, suteikim taip reikalingą saugumą, negalvodami ir nekaltindami savęs, kad kažką matyt padariau netinkamo, kad taip vyksta,  o taip pat nekaltindami ir nebandydami sutaisyti jų. Tai yra labai normali ir sveika reakcija šioje situacijoje, parodanti būtent tai, jog jūs turite tvirtą ryšį ir esate saugumo uostas.

Kaip dar galite padėti savo vaikams šiuo etapu? Žaiskite. Žaiskite viską, kur tik jus vaikai veda. Nerimui ir įtampai išveikti puikiai veikia įvairūs vaidmenų ar rolių žaidimai, o taip pat ir visokios grumtynės, imtynės - judrūs žaidimai su daug fizinio kontakto ir juoko. Juokas! Puikus vaistas taip pat, nes tai, kaip ir verkimas, yra vienas iš įtampos ir streso pašalinimo būdų. Pokalbiai, o taip pat jausmų įvardijimas, pripažinimas, normalizavimas. Priėmimas - tiek savo vaikų tiek ir savųjų jausmų.

Šis laikotarpis tikrai gali pasitarnauti, kaip puiki proga tik dar labiau sustiprinti ryšį su vaikais ir artimaisiais, bei labiau pažinti ir suprasti save pačius ir savo vidinį pasaulį. Linkiu ten pasinerti dažniau, nei į įtampą tik dar labiau didinančius naujienų portalus.

Eglė


#naturalimotinyste #augtiauginant


*kviečiame prisidėti prie mūsų veiklos tęstinumo ir mus paremti 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste


26 views