Kaltė ir ribotumo jaukinimasis

Kaskart, nubraukdama ašarą dėl to, jog tenka priimti ir prisijaukinti savo ribotumą, kad nebegaliu tiek, kiek galėjau ir taip, kaip galėjau. Kad kantrybės gija trumpesnė ir labai priklausoma nuo to, kaip tą parą pavyko pailsėti. Kad turiu dvi rankas, ir kartais jų neužtenka apkabinti dviejų vaikų. O taip dažnai didžioji nori būti apkabinta abiejomis. Kad mane jai vis dažniau turi pakeisti tėtis. Kad kai pakeičia, atrodo širdį spaudžia dėl to, kaip aš daryčiau kitaip. Daryčiau, bet negaliu. Nes tapau dar labiau ribota. Ribota, tiesą sakant ir buvau, nors dabar ir atrodo, kad galėjau visada viską, bet tai nėra tiesa. Nes ir dirbau, ir norėjau vienatvės ir poilsio, ir susinervindavau ir supykdavau, neatliepdavau tinkamai ir pan.