Anądien užčiuopiau savyje besikuriantį kiek kitokį santykį su kalte. Dažniausiai kaltę patiriu motinystėje, šiuo metu ypač dėl vyresnėlės. Paprastai kaltės jausmas man kalba priekaištu, sakydamas, kad nu kodėl ir vėl, kad galėjau kitaip, kad kaip jai sunku, o aš va šitaip, prieš mane pastatydamas dukros veidą, savijautą ir jausmus. Net nebūtinai tikruosius, o tuos, kuriuos aš jai priskiriu, tuos, kuriuos geriausiai pažįstu aš pati, esu patyrusi aš. Tokiu būdu kaltės jausmas akimirksniu transformuojasi į projekciją - kur aš "žinau" ką ji jaučia ir man ima skaudėti, kad jai skauda. Bei, dėl to, kad aš tą skausmą jai sukėliau, jaučiuosi blogai. Bloga, bloga, blogiausia mama, kuri skaudina savo vaiką.
Taigi čia įprasta dainelė, kuri užsisuka, vos kažką kaip mama padarau ne taip. Priklausomai nuo to "ne taip" lygio, svyruoja ir jausmai, jų intensyvumas.
Anądien važiavau į Vilnių, ir kadangi kol nuvairuoju šiek tiek užtrunka, tose kelionėse, kaip ir duše, kartais kyla svarbių atradimų. Pirmiausia pastebėjau kylantį dėkingumo kaltei jausmą, kuris man buvo įgalinantis, nors ir liūdnas, lengvas, nors ir dėl sunkių dalykų. Pradėjus kilti kaltei, dėl vakarykščio savo elgesio, išgirdau ir kitą balsą savyje, kuris pasakė - "Taip! išties prastai pasielgiau. Ačiū, kad sakai. Svarbu tai pastebėti. Girdžiu ir esu dėkinga".
Tai leido pamatyti kaltę ne kaip piktą baudėją mojuojančią bizūnais, nuo kurios reikia gintis, teisintis ar pulti atgal. Tai leido pamatyti kaltę kaip lygiavertį pašnekovą, kuris išsakė, jog nu čia buvo šūdinai. Ir tą išsakyti galbūt irgi nėra lengva.
Nes kaltė, kaip jausmas taip pat turi savo prasmę. Viena iš kaltės funkcijų yra mus gražinti į realybę, ją suvokti ir, jei reikia, imtis atsakomybės keisti ar keistis. Šiandien pamačiau, jog manosios mamystės kaltės misija nėra mane sumenkinti, užplakti ir palikti besijaučiančią blogai, blogą ir tuo pačiu bejėgę, nes taip staigiai pasikeisti neišeina. Manosios kaltės tikslas yra informuoti mane, kada peržengiu savo įsitikinimų, vertybių ribas santykyje su kitu.
Informuoti tam, kad žinočiau, stebėčiau, reaguočiau ir toks elgesys netaptų nauja norma.
Ir aš galiu rinktis, kaip reaguoti į tą informaciją. Automatiškai dažniausiai kyla kelios būdingiausios reakcijos - susigūžimas, nusivertinimas, įėjimas į "aš esu bloga mama" savijautą ir murkdymasis joje. Tai kankynė, tai niekur neveda, tik į savidestrukcinį santykį su savimi, bei realybe. Pradėję justi pyktį ir panieką sau, galiausiai po kurio laiko tą jausmą kažkur perkeliam, tikėtina į tuos pačius vaikus ar vyrus, kurie vis kažką daro ne taip ir ne taip. Nuvertinam kitus, taip, kaip viduje besikankindami nuvertinam save.
Kita priešingybė - tai savęs teisinimas ir racionalizavimas - tai juk vaikas kaltas, išprovokavo, arba pateisinimas savo veiksmų tuo, jog sunku, jog sudėtinga, trūksta miego, laiko sau ir pan. Ir taip, būti mama yra sunku, ir čia gausu nuovargio, rūpesčių ir stygiaus. Kontekstą suvokti ir atrasti sau empatijos tame yra svarbu, bet tai skiriasi nuo prisidengimo kontekstu, kad neprisiimti atsakomybės už savo veiksmus ir reakcijas. Jos vistik yra mūsų - ne sunervino, bet susinervinau. Ne išprovokavo, bet išsiprovokavau. Tame yra didelis skirtumas.
Santykyje su žmogumi kitas be abejo nėra neliečiamas ar nepakaltinamas - aišku, jog mus veikia kito žmogaus elgesys, žodžiai, kūno kalba. Bet tai, kaip į tai reaguojame vistik yra mūsų, o ne to kito žmogaus atsakomybė. Atsakomybė rinktis, galėti, atsakomybė klysti ir negalėti. Keistis arba priimti savo ribotumą.
Toji atsakomybė gali jaustis, kaip dar vienas "reikia", o gali ir kaip dar vienas "galiu". Ir čia yra milžiniškas skirtumas.
Kaip kad ir susitikus su ta anksčiau minėta kalte.
Eglė