top of page

Kaip ribos tampa minkštos?

Kažkoks yra dalykas su tom ribom ir vaikais. Iš vienos pusės patys žinom, kad jos svarbios, reikalingos, galų gale, kad jos tikrai palengvina gyvenimą, o iš kitos pusės, vis ir vis užsiveliame įvairiuose konfliktuose, derybose, graudžiuose verksmuose, nuolaidose ir gąsdinimuose. "Paskutinį kartą" / "Nu dar pažiūrėk ir jau tada tikrai eisim" / "Bet rytoj tai negausi" - girdėta? Manau viena iš priežasčių, trukdanti mums būti nuosekliems ir išlaikyti svarbias ribas ar taisykles, yra kažkur giliai įsišaknijęs įsivaizdavimas, kad mes turim padaryti viską, kad tik mūsų vaikas neliūdėtų. Visomis išgalėmis stengiamės arba sutvarkyti situaciją, kad nebūtų dėl ko liūdėti, arba jaučiamės negeri, nevykę, ne pakankamai geri, jei visgi mums tas nepavyksta. O jeigu pažiūrėtume kitaip? Iš tiesų mums nereikia nei visų situacijų išspręsti ar sutvarkyti, nei nukreipti dėmesio, nei padaryti kažką, kad vaikas neverktų. Žinoma, svarbu pašalinti streso šaltinį, jei toks egzistuoja, bet dažniausiai, kad ir ką darome vis netinka! :) Iš tiesų, pats geriausias dalykas, ką galime tokiose situacijose padaryti - tiesiog išbūti, priimti ir palaikyti savo vaiką. Su jo visu liūdesiu, protestu ar pykčiu.Tik tiek tereikia! Ir tai yra labai labai daug! Leisti vaikui jaustis, kaip jis jaučiasi, užtiktrinant, jog tai, kas vyksta su juo yra normalu, yra suprantama, ir jis yra mylimas, priimamas ir saugus su jumis yra daug didesnė dovana, nei