Kaip padėti kūdikiams ir mažiems vaikams lengviau užmigti ir geriau miegoti?



Kad lengvai užmigti, kūdikiams ir vaikams reikia, kad būtų išpildytos 3 sąlygos: 1. Nuovargis 2. Atsipalaidavimas 3. Kontaktas (o tiksliau jo teikiamas saugumas) 1. Kad užmigti, reikia būti pavargus. Sunku užmigti, kai kūnas ir protas bei emocijos dar gyvi, kai jaučiame organizmo sužadinimą, kai turim norų, planų šiam vakarui, kai esam kupini jėgų (ok, šitas buvo pažįstama iki motinystės, dabar tiesiog krentu kaip malka dažniausiai, kad ir kokių ten planų "kai vaikai užmigs" būčiau prisigalvojus). Turbūt žinot, kaip sunku užmigti įprastu metu vakare, jei dieną sumetėt neblogą posmą pietų miego. Arba jei tiesiog nepavargot kaip įprastai. Ir kaip gerai miegasi po dienos lauke, po subalansuotos dienos fizinio/protinio nuovargio. Po kūno atsipalaidavimo, pvz po pirties ar paplaukiojimo vandenyje. Tą galime pastebėti ant savęs, o tai taip pat galioja ir mūsų vaikams. Pakankamas nuovargio, bet dar ne pervargimo lygis yra būtinas mūsų kūnui, kad jis ilsėtųsi. Vaikai, kuo mažesni, dėl savo nebrandžios nervų sistemos yra jautresni pervargimui, ir jiems dar lengviau įsijungia "zombio rėžimas" - kuomet dėl didelio organizmo sužadinimo (jis gali įvykti dėl fiziologinių ir taip pat dėl emocinių priežasčių (apie tai plačiau antrame punkte) užmigti tampa itin sunku. Kūnas pasiruošęs - nuotykiams, iššūkiams, o tiksliau - kovai. Tai netgi dažnai ir girdima - kad vaikutis "kovoja su miegu". Kas vyksta iš tikrųjų, tai žmogutis galimai pervargęs arba nepakankamai atsipalaidavęs, vėlgi, dėl antro arba trečio punkto, ir patiria tam tikra prasme stresą, kur organizmas reaguoja lygiai taip pat it kadaise, kai reikdavo stot į kovą su užpuolikais ir ginti savo gentį - dideliu enerijos lygiu. Kaip ir kada mes pavargstam - tai yra absoliučiai individualu. Tiek mums, suaugusiems, tiek ir mūsų vaikams. Yra vaikų, kurie pietų miego atsisako dvejų. Yra vaikų, kurie būdami šešerių, dar visai mielai kasdieną keliauja poguliuko ir miegoti nakčiai nueina ne vidurnaktį. Priklausomai nuo galybės mūsų individualių fiziologinių, emocinių ir psichologinių aspektų - kiekvienas skirtingai pavargstame skirtingose aplinkose, mus skirtingai veikia įvairiausi aplinkos dirgikliai, kontaktas su žmonėmis, fizinės veiklos, ekranai, įtampa, protinė ir kūrybinė veikla. Ir nors yra tendencijų - kada yra tas taškas, kuomet jūsų vaikas jau pavargęs, bet dar nepervargęs - tai bus visiškai kitaip, nei pas kaimynus, draugus ar knygoje, žadančioje visiems vienodą ritmą. Ir tą tašką atrasti mes galime tik stebėdami, pažindami - savo individualų vaiką, jo reakcijas, polinkius, kalbą ir neverbaliką. 2. Atsipalaidavimas - kaip įtampos nebuvimo ar įtampos sumažėjimo sinonimas. Jei pirmasis punktas irgi susijęs su įtampa, bet labiau fizine, šis - labiau su emocine ir su psichologiniu, emociniu stresu. Mes negalime lengvai užmigti, jei mums dėl kažko baisu. Negalime jei labai nerimaujame. Negalime, jei kątik susipykome ir viskas viduje tiesiog kunkuliuoja. Tam, kad pasinertume į miegą, svarbu patirti nusiraminimo, atsipalaidavimo būseną, ir čia, mes suaugę imamės skirtingų taktikų, kaip tą padaryti. Kas skaitome kažką malonaus prieš miegą, kalbamės, rašome dienos ar dėkingumo dienoraščius, o dažnai apsikabiname, "uždarome" dieną emociškai mylimo žmogaus glėbyje. Na bet apie kontaktą rašysiu vėliau plačiau. Žodžiu, mes sureguliuojam savo emocinę būseną kažkokiu savu būdu, kad galėtume patirti atsipalaidavimą - emocinį ir fizinį, nes emocinė įtampa reiškiasi mūsų kūnuose ir atsispindi kaip fizinė įtampa taip pat. Tas pats sužadinimas, kaip kalbėjau anksčiau. Tai čia taip elgiamės mes, suaugę žmonės, kurie jau kažkiek gebam, save pažinti, reaguoti ir reguliuoti. O vaikai, kuo mažesni, tuo jie mažiau elementarių fiziologinių galimybių turi save emociškai reguliuoti, ir čia kontakto ir koreguliacijos svarba tampa milžiniška. Bet taip pat, mūsų vaikai, dėl savo vis dar sparčiai bręstančių smegenų ir didelio jų kognityvinio veiklumo ir apimčių (tiek daug naujo pasaulio suprasti, suvokti, pastebėti ir atsiminti), bei lėčiau bręstančių smegenų dalių, atsakingų už emocijų valdymą, atsiduria labai sudėtingoje situacijoje, kur labai daug žino, supranta, moka faktiškai, o tai kelia milžinišką emocinę įtampą taip pat, o jos valdyti dar neturi tokių gerų galimybių. Kiekviena diena kūdikiams ir mažiems vaikams yra informacijos ir emocijų bomba, neskaitant dienų, kai tų emocijų ir streso išties yra daug ir objektyvaus. Taigi, mažiems vaikams labai svarbu emocijų ir įtampos reguliavimo prevencija dienos metu ir nuolat - tai emocinė koreguliacija ir buvimas su jais, palaikymas jų sunkių jausmų metu, kad jie neprisikrautų pilnos kuprinės įtampos, kuri vėliau ieškos būdų kaip sukilus išsprogti prieš miegą. Tai taip pat ir kiek tai įmanoma ir aplinkos, stimulų, dirgiklių sumažinimas iki savo vaikui tinkamos ribos. Kuri vėlgi - labai individuali. Kaip ir mūsų galimybės koreguliuoti. Nes čia ir mūsų, kaip tėvų, individualios įtampos bei bendros - visos šeimos ir santykių įtampos ateina į trasą. Tai, kaip mes jaučiamės individualiai ir šeimoje, veikia tai, kaip mes reaguojam į jausmus, kuriuos išpilinėja mūsų vaikai. Kiek mes galime visa tai atlaikyti, o kiek sudarome erdvės ir galimybių tiems jausmams ir įtampai pasirodyti. Pasirodyti saugiai. Tokia erdvę sukurti ir palaikyti yra svarbu. Ir, kai vaikai, neretai ir prieš miegą, mūsų paskutinius kantrybės lašelius sunkdami duodasi kūliais po lovą - tai taip pat gali būti kvietimas pagalbai su ta per dieną prikapsėjusia įtampa susitikti. Ją išleisti, kad galėti nurimti, atsipalaiduoti. Yra gausybė terapinių žaidimų, tokių kaip grumtynės, pagalvių mūšiai ir pan. Jie puikiai tinkami tiek dienos metu, tiek ir vakare prieš miegą. Bet svarbu, kad jie būtų terapiniai, o tokiais juos padaro keli elementai. Pirmasis - tai atvirkščias jėgos santykis. Šiuose žaidimuose vaikas turi būti stiprus, vikrus, o suaugęs nevykęs, žioplas ir lėtas. Kad išveikti, kompensuoti nuolatinę jautimosi "mažu" dramą santykyje su mumis. Kur tiek negalima, neik, nedaryk, dėkis tą ir eik ten, kur pasakiau. Vaikai juoksis, kai jiems palietus mus su pagalve mes it milžiniški nevėkšlos risimės žemyn. Juoksis, tokiu būdu išleisdami susikaupusią įtampą. Ir jie nuo to jausis lengvesni ir minkštesni. Na o antroji terapinių žaidimų taisyklė - jog jie turi vykti kontakte. Vaikui vienam palakstyti gal ir faina, kad nuvarginti kūną, bet kad pasiekti emocinės iškrovos ir to lydimo atsipalaidavimo - tam yra būtinas ir svarbus mūsų net ir fizinis kontaktas. Nebijokite su vaikais prieš miegą užsiimti ne tik ramiais, raminančiais dalykais. Šie fiziniai, judrūs, terapiniai kontaktiniai žaidimai gali nuvesti į atsipalaidavimą, kuris padės ne tik greičiau užmigti, bet ir ramiau miegoti naktį. Ypač, kai tai, drauge su visa įtampų prevencija ir koreguliacija tampa natūrali kasdienos dalis. Ribos. kai mes esame aiškūs apie tai, kiek ko darysime prieš miegą ir kiek jau netoleruosime. Juk vaikams prieš miegą dažniausiai atsiranda aibė reikalų, vėl sysioti, vėl atsigerti, o gal užkasti, pažaisti ir pan. Savo šiuo elgesiu jie kviečia mus tas ribas nubrėžti - kad pasijustų saugiau. Bei, kartais, kad pasinaudotų pretekstu savo apmaudą dėl žaidimo pabaigos, išlieti, ir tuo pačiu išlieti per dieną kauptą įtampą taip pat. Kartais sunku ją pasiekti, ir, per kitas, rodos mažiau reikšmingas situacijas, vaikai būna verkia už kur kas didesnius, platesnius ir kartais jiems dar sunkiai suvokiamus ir talpinamus dalykus. Brėždami ribas turime būti aiškūs, bet empatiški ir supratingi - jų jausmams, frustracijai ir pasipriešinimui. Tai visuomet eina greta, ir kai stabdom kažkokį elgesį, leiskim jausmams, kurie tuo metu sukyla, turėti galimybę būti išreikštiems ir mūsų sugertiems. 3. Kontaktas. Mes, žmonės esam kontaktiniai sutvėrimai. Mums ryšys ir kontaktas yra reikalingas ir itin svarbus tampa tais momentais, kai jaučiamės labiau pažeidžiami. Vakaras, kuomet už lango stojus tamsai, rodos sukyla ir vidinės tamsos dulkės, visokie per dieną nepastebėti ir užleisti jausmai, baimės, nerimai, pyktis, neišsipildę lūkesčiai, norai - viskas ima ieškoti savo būdų pasirodyti mums tada, kai tampam mažiau užsiėmę, mažiau aktyvūs, kai užmerkiam akis, kai atsiribojam nuo aplinkos. Mes išties esam labiau nerimastingi ir labiau pažeidžiami tamsiuoju paros metu. Ir čia mes neveltui glaudžiamės prie savo mylimųjų, džiaugiamės šiltu kūnu ir pažįstamu glėbiu bei kvapu šalia - kuris ramina, suteikia jausmą, jog yra saugu, gera, jog namai. Taip yra ir mūsų vaikams. Jiems svarbus kontaktas, kad jie galėtų nurimti, jog jie galėtų stabilizuotis, reguliuotis. Kuo mažesni, tuo mažiau jie pajėgūs tai daryti patys. Mes jų jausmas, jog pažįstama, jog saugu. Mes esame jų namai, kol jie mums rodo, kad jiems tai svarbu. Ir jiems reikia mūsų artumo ir galimybės tais namais pabūti. Tol, kol jiems tai svarbu. Tol, kol tai jų poreikis. O kažkada tai palaipsniui pakeis jų poreikis savarankiškumui - taip nutinka. Ir mums visai nereikia to kažkaip skatinti ar formuoti. Savarankiškumas - saugaus prieraišumo pasekmė, rezultatas įvykstantis pats savaime, o ne įgūdis, kurį reikia išlavinti. Taigi, mums tereikia matyti, stebėti ir reaguoti į savo vaikus, kiek jiems mūsų reikia, o kiek jau - nebe. O į mitus, jog "pripras" galime numoti ranka - mes, žmonės, gimstam ir esame pripratę prie kontakto. Tai mūsų didžiausias siekis ir varomoji jėga. Tik, kažkuriuo metu, tas organiškas suvokimas buvo trumpam iš mūsų atimtas, ir dabar, karta po kartos mums tenka jį vėl jaukintis. Ir tokiu būdu miego tema man yra kur kas daugiau nei apie miegą, o vistik, labiausiai apie žmogų, žmones ir ryšį. Eglė #naturalimotinyste #augtiauginant #miegas