Kaip keičiasi santykis su vaiku, kai jam ketveri?


Šiai susivėlusiai karalienei, vienaragių mamai jau tuoj ketveri.


Keturi metai man atneša daug džiaugsmo ir lengvumo. Ties trejais su puse ėmė daug kas keistis - stipriai mažėti tantrumų, atsirado daug galimybių susitarti, paprašyti, pasiūlyti, bendradarbiauti. Ir tas šiek tiek atpalaiduoja patį santykį - iš nuolatinio budėjimo rėžimo jaučiuosi, kad būnant su Ugne pagaliau galiu ir pailsėti. Mes galim drauge papiešti - be streso ir savo piešinių saugojimo ar nuolatinio jos komandavimo kaip ką turiu piešti.


Ji apsikabina, myluoja, glaudžiasi - ir tą daro kur kas švelniau. Gera būti ją apsikabinus ir dažnai nesinori paleisti.


Gera kalbėtis ir juoktis, ji jau krečia pokštus ar išmąsto tokius dalykus, kurie priverčia labai susimąstyti, nustebti. Pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius klausė, ar mano klientai mane moko. Taip taiklu, kad dabar nuolat apie tai galvoju, kaip daug mano klientai mane moko.


Ji rūpinasi - savimi, aplinka, kitais. Rūpinasi sese. Gera matyti, kaip ji kartais jau saugiai jaučiasi santykyje su maža sese, kur nekovoja už kiekvieną savo makaroną, nors jų pilnas puodas. Kad pasiimdama sau šakutę, paduoda ir sesei. Kad pamaitina sesę. Išverčia kartais ko ji norėtų, kai mums nedaeina. Kaip ji sprendžia problemas ir bando ieškoti išeičių, ramina, guodžia.


Kiek ji žaidžia, pati, susigalvodama įvairiausių žaidimų iš visokių niekų, pavyzdžiui kepurių ir šalikų. Kartais tiek užsižaidžia, kad galima spėti ir atsipūsti ar padirbti. Jai svarbu jausti, kad kažkur šalia esu, laiks nuo laiko palaikyti kontaktą, bet kartais net pavyksta pora valandų padirbti su ja viename kambaryje - taip tvarkiau didžiąją dalį knygos reikalų jau ją parašiusi. Ji savo projektus tvarko, o aš visai ramiai savuosius.


Ji nebežinda, tas baigėsi taip lengvai ir paprastai, kad net nepastebėjau kaip po truputėlį vis pasimiršo pasimiršo ir atšventėm pieno pabaigos šventę.


Ji puikiai miega. Kietai, nebesiblaško tiek lovoje, ramiai.


Ir visame tame ką rašau, daug yra atsiskyrimo, kažkokio visai kito etapo nei buvo tie pirmieji treji - prieraišumo, artumo, visiška kūdikystė tik kitomis formomis. Ir kaip keista, bet tas artumas niekur nedingo. Šiuose įvairiuose atsiskyrimuose ir naujuose etapuose jo tiek daug. Jaučiuosi artima jai ir tikiu mūsų ryšiu. Jaučiu, kokia artima ji man ir kaip stipriai jos pasiilgstu kasdieną. Kokia ji įdomi man, kaip žmogus, mažas žmogutis su savo visu pasauliu ir tookio gražumo kalba! Ji kalba išties kaip iš knygų!


Ir man patinka, kaip aiškiai ji žino ko ji nori ir ko ne, koks namiškių elgesys su ja jai tinka, koks ne, ir kaip garsiai tą reiškia.

Ir kiek ji dar daug pridirba nesąmonių, netvarkos, kiek išūžia ausis, kiek spygauja ir tauškia. Nesutinka. Viso šito žinoma irgi yra daug, bet oro mūsų santykyje, kuris leidžia ją dažniau matyti, kaip tokią visapusišką ir nuostabią, kur kas daugiau.


Mes šiandien švęsime tai ir 4!


Eglė


#naturalimotinyste #augtiauginant #vaikai #4metai #prieraišumas #ryšys