Kai vaikas užauga per naktį

Keletą savaičių visa šeimyna sirgome, Aušrinė buvo panaši į didelį irzlų kūdikį, o aš į išsekusią mamą, paskendusią buityje. Regresavome į ankstesnį gyvenimo etapą, kažkur į pirmuosius motinystės metus, kai daug vartymosi lovoje, gyvenimo vaiko ritmu ir poreikiais, kai esminiai dalykai, kuriuos reikia išspręsti, tai kaip pamaitinti/pagirdyti vaiką ir pavalgyti pačiau, įdedant mažiausiai pastangų gaminimui. Viskas su vaiku rankose, visuomet kartu ir džiaugsme, ir skausme (tik mažai džiaugsmų buvo, daugiau skausmų). Taip jau visiems nutinka sergant, tampame dideliais mažais vaikais, kurie nori, kad jais rūpintųsi 24/7. Vaikai suskūdikėja, o tėvai suvaikėja, tik kadangi dar tenka būti ir tėvų vaidmenyje tuo pačiu metu, tai uch kaip sunku, laaabai daug vidinių resursų reikalauja ir tikrai kartais iššaukia ne pačius gražiausius mūsų elgesio ir bendravimo modelius. Visa laimė, kad tai laikina :) Tai štai išaušo ta diena, kai pagaliau jaučiamės vėl gerai, savimi, galime grįžti į įprastą gyvenimą. Aš stabtelėjau akimirką, žiūriu į savo vaiką ir nesuprantu, iš kur ji jau tokia didelė? Iš kur išmoko taip dainuoti, taip kalbėti? Kada spėjo taip užaugti, kad laisvai pasiekia spintelę, kur anksčiau buvo saugi vieta padėti daiktus. Kada suspėjo tapti maža panele, kuriai rūpi pasipuošti. Kada įvyko šie pokyčiai? Atrodo tik ką buvo susirangiusi mano glėby, tik ką buvo didelis kūdikis. Sproginėja galvoje šie potyriai, kaip taip staiga mano vaikas vėl užaugo. Ir atrodo tokia didelė didelė, per naktį užaugusi. Kyla toks palengvėjimo, pasididžiavimo ja jausmas, laimė, džiaugsmas ir pasigėrėjimas, o kartu ir lengvas liūdesys, nostalgija ir net truputi gailesčio. Atrodo jau mirtinai įgriso tas gulinėjimas, namų rėžimas, neturėjimas laiko atsitraukti ir užsiimti savais dalykais, bet kartu, kažkokia maža dalimi, atrodo galėtum taip ir sėdėti, nesijudinti, neveikti. Ta ambivalencija, jausmų dvilypumas, kai norisi atsiskirti, augti ir eiti tolyn, bei grįžti, glaustis, likti kartu. Sunku paleisti, bet sunku ir būti susiliejime. Viena neišvengiama be kito, viena keičia kitą. Tik išgyvenę susiliejimą, norime atsiskirti ir pakankamai paklaidžioję po pasaulį ir patyrę stiprių išgyvenimų norime vėl grįžti į susiliejimą. Taip ir sukasi tie mūsų jausmai, tokia spiralė, tiek vaikui, tiek mamai.


Beatričė