Mėgstamiausias vaiko žodis “ne”
Einam ten? - ne Gražu? - ne Nori valgyti? - ne
Kodėl vaikai, pasiekę tam tikrą amžių taip pamėgsta žodį “ne”? Dažnai tėvus tai varo iš proto, bet noriu trumpai parodyti to “ne” svarbą vaiko asmenybės raidai ir gal tuomet tai ne taip stipriai mus erzins. Vaiko “ne” paradoksaliai reiškia savęs teigimą. Tai ribos peržengimas. Tai atsiskyrimas. Tai reiškia priešpriešą tarp aš ir kiti. Pirmieji keleri metai vaikų gyvenimo patiriami simbiozėje su mama, abipusėje priklausomybėje ir susiliejime. Augant svarbu save identifikuoti kaip atskirą, esu ne mama, ne jos dalis, esu kitas. Ir tą svarbu parodyti santykyje. Pasipriešindamas mamai, sakydamas “ne” vaikas parodo, kad yra kitas, jis teigia savo atskirumą ir kitoniškumą. Kai užduodame klausimus ir gauname tiesiog “ne”, šiame atsakyme dažniausiai nereikia ieškoti daug logikos ar tiesos, jame greičiausia slypi emocija, poreikis, santykių niunansai. Vaikui reikia nemažai drąsos pasakyti “ne”, jis rizikuoja. Taip gali paveikti santykius, gali kilti konfliktas, nepasitenkinimas, tėvų pyktis, bet tuo metu savęs teigimas yra svarbiau, nei priklausomybė nuo kito. Dar svarbiau patirti, kad tėvai girdi, mato ir priima vaiko bandymą parodyti save kaip kitą, atskirą, santykinai nepriklausomą. Mums svarbu priimti vaiko “ne”, kaip svarbų raidos etapą atsiskyrimo procese, vaiko asmenybės vystymuisi. Ir jei jau vaikas vis sako “ne” galime viduje tik pasidžiaugti, kad jis auga ir rodo sveikus raidos proceso požymius. “Ne” yra “taip” sau pačiam.
Beatričė
