Kada vaikai jaučiasi bejėgiai?

Updated: Jan 5

Kartais atrodo, kad mažiems vaikams pasaulis taip ir sukurtas, kad sukelti neviltį, pasimetimą, pasipriešinimą ar bejėgiškumą. Ir visgi dažnai tai vyksta visai ne dėl pasaulio taisyklių, o dėl to, kaip mes, patys ar artimiausieji žmonės, nuolatos elgiamės paprastuose, kasdieniuose dalykuose. • Kai nutraukiam vaiko žaidimą ar veiklą neįspėję ar nedavę laiko jos užbaigti; • Kai vaikui sukoncentravus dėmesį į vieną, lendam su kita veikla ar žaislu; • Kai užduodam klausimą ir nespėję sulaukti atsakymo, atsakom patys; • Kai gėdinam; • Kai sakom, kad vaikas negeras, kai nepasakom, kokio elgesio tikimės; • Kai puolam rengti ar šukuoyi, kai vaikas tam nepasirengęs ar kai tai darom neįspėję; • Kai vaikui einant, bėgant, šliaužiant, ropojant ar sėdint, paimam, jį staigiai pakeliam ir lyg niekur nieko nusinešam be jokio informavimo ar atsiklausimo; • Kai liepiam bučiuoti/apkabinti/sveikintis kai vaikas to neįnicijuoja; • Kai puolam ir su šaukštais lekiam vaikui į burną, nes būtinai "reikia pamaitinti"; • Kai nereaguojam į vaiko verksmą, pyktį ar emocijas; • Kai nepaaiškinam kodėl negalima imti/liesti vieno ar kito daikto; • Kai tai leidžiam, tai neleidžiam; • Kai ignoruojam poreikius. • Kai nesidalinam planais, ką veiksim, kur eisim, kiek tai truks ir pan. ... Pabandykit įsivaizduoti, kaip jaustumėtės, jei: • Jūs sau ramiai skaitot knygą, staiga kažkas pačiumpa knygą jums iš rankų ir sako "laikas eiti į vonią!". Arba ima lįsti į akis su žurnalais ar makaluotis su kažkokiom kitom veiklom. • Jūsų paklausia "kaip praėjo diena", ir jums nespėjus prasižiot, atsako už jus. • Jei jums netyčia netinkamai prisiparkavus automobilį, kažkas ateitų ir sakytų "oooi kaip čia elgiesi, negražu, negera tu, fuuu, nununu" • Jei sutuoktinis lieptų bučiuoti, apkabinti ir sveikintis su visu savo kolektyvu; • Jei jums vidury darbo kompiuteriu, kažkas imtų mauti suknelę ant galvos ir dėti kojines - nu nes skubam!; • Jei jums kištų į burną maistą, kai jūs nealkani, nenorit, jums neskanu ar tiesiog nespėjot sukramtyt; • Tais momentais, kai jums labai labai liūdna ir sunku, jums pasakytų "pasikalbėsim, kai nusiraminsi", arba jums verkiant tiesiog nekreiptų dėmesio? • Jei norint atidaryti spintos duris, vyras tiesiog uždraustų, be jokio paaiškinimo. Arba lieptų jums kažką padaryti, nepasakęs kodėl tai svarbu ar įdomu jam; • Jei vieną vakarą leistumėte drauge žiūrėdami serialus, o sekantį vakarą jums jungiant televizorių, išgirstumėt griežtą "NEGALIMA". • Jei jums labai norėtųsi apsikabinti ar tiesiog pasikalbėti ar kažką kartu nuveikti, ir vis išgirstumėt "netrukdyk", "ne dabar" ar būtumėt vejami į šoną? • Jei nuolat tektų eiti, būti vežamiema ar nešamiema į nežinią, kuri neaišku kiek truks... Taigi kokie jausmai ir mintys kyla tokiose situacijose? Neaišku, keista, pikta, be ryšio, sunku... tiesa? O vaikai šiuos dalykus išgyvena nuolat, progų pasijusti nesaugiai, neramiai, pasimetus ir beviltiškai yra be galo daug. Ir kartais vaikai iškart rodo akivaizdų nepasitenkinimą ir protestą. Bet nevisada ir nebūtinai. Kartais jie tiesiog sustingsta arba nebyliai pasyviai dalyvauja tame elgesyje su jais. Tai nereiškia kad jiems malonu. Tiek teigiamos tiek ir neigiamos patirtys nuolat teikia vaikui atgal informaciją, apie mūsų ryšį su juo. Bejėgiškumo, išgąsčio, nesaugumo momentai įsirašo į kūną ir emocinę atmintį, ir kažkada vistiek kažkaip išsilieja - dažnai tai pykčio, agresijos, kandžiojimosi, mušimosi, piktų žodžių forma; arba tiesiog atsitraukimu, dideliu atsargumu, nerimastingumu. Kažin, kaip elgtumėmės ir jaustumėmės mes patys, jei nuolat patirtume elgesį su savimi, kaip su daiktu? Ir tikrai gali būti, kad jei su mumis vaikystėje buvo elgiamasi būtent taip, mums net į galvą gali nešauti, kad toks elgesys kažkuo negeras ar netinkamas. Tai visiškai suprantama! Tad šiuo tekstu nenoriu smerkti ar gėdinti, o labiau suteikti kitą atskaitos tašką ir parodyti situaciją taip, kaip joje gali jaustis vaikas. Ir čia tik keli pavyzdžiai, tikiu kasdienoje jų tiek daug ir įvairių! Ir jokiu būdu nesakau, jog dabar visi turim pradėti elgtis tobulai. Visai ne, to nereikia. Bet jei pavyktų kasdienybę pripildyti šiek tiek daugiau pagarbos ir empatijos, tai jau būtų labai labai daug. Pagarbos ir empatijos ne tik vaikui. Bet ir mylimiausiems, aplinkiniams, o taip pat, labai svarbu, - ir sau ❤. Ir ne tik artėjančių švenčių proga 😉 Eglė *jei jums patinka, ką mes rašome, kviečiame mus paremti: https://www.patreon.com/naturalimotinyste #naturalimotinyste #augtiauginant **nuotrauka Thgusstavo Santana