Iš tiesų jau nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų mes mokėmės neklausyti savęs ir savo kūno:
- Kai buvome maitinami pagal valandas, o ne tada, kai išalkdavome; - Kai mūsų prigimtinis artumo poreikis buvo atmestas, mus laikant naujagimių palatoje, o ne mamos glėbyje; - Kai norą glaustis ir jausti tenkindavom merliukais; - Vėliau, kai net ir sotūs valgydavom "už mamytę ir už tėvelį", kad tik palikti tuščią lėkštę; - Kai mūsų lytiniai organai buvo vadinami putytėm ir peliukais, - O emocijos - ožiais.
Kažkiek save atgaudavom ir pajusdavome santykyje su gamta lakstydami, kiek kojos neša ir besivoliodami purvuose ir balose.
Tada tįsdavom už save sunkesnes kuprines į mokyklą.
- Kai mums sakydavo "būk geras, neverk" ir "pykti negražu", o mes, norėdami būti geri ir gražūs, nurydavom savo jausmus; - Kai turėjom elgtis kaip "mergaitiškos" mergaitės ir "berniukiški" berniukai; - Kai privalėjom visi rašyti dešine ranka; - Ir visi mokytis kuo geresniais balais VISKĄ; - O simpatizuoti tik priešingos lyties asmenims. - Kai pašiepdavo mūsų besiformuojančias krūtis ar mutuojantį balsą; - Ar mokydavo didžiausioje paslaptyje laikyti savo mėnesines - Ir savo poreikius, norus ir svajones.
Kai vis dar tą darom ir užaugę.
- Kai keliaujam parūkyti vietoje to, kad įkvėpti ir iškvėpti; - Kai alkaną ryšio ir supratimo kūną užkemšam maistu; - O įtampą ir nerimą "atpalaiduojam" alkoholiu. - Kai galvojam galvojam galvojam, o ne jaučiam; - Kai nedrįstam apkabinti artimo, - O bučiuojame nemielą giminaitį, - Ar nejaukiai jaučiamės nuogi. - Kai vaidiname orgazmus, - Kai pamirštame kvėpuoti, - Ar sėdime prie kompo vienoje pozoje tol, kol nutirpsta pusė kūno. - Kai galime šokti tik išgėrę, - O atvirai kalbėtis tik gerokai padauginę.
Kai apie savo savijautą susimąstome susirgę, O ryšį su kitu įvertinam tik praradę.
...
- Kiekvieną kartą, kai įėję į mišką uodžiam pušų, lapų, ir žemės aromatą; - Kai lyjant lietui pakeliam galvas į viršų ir leidžiam jam nuplauti mūsų veidus; - Kai sukišam pirštus į žemę sodindami gėles; - Kai basomis einame pieva, smėliu, akmenimis; - Kai pajutę impulsą šokti, leidžiam savo kūnui judėti, - O pajutę norą apsikabinti taip ir padarome. - Kai sukilus gumului gerklėje ne sakome, jog "viskas gerai", o kaip yra iš tiesų. - Kai nustojame valgyti, nes sotu, - Kai pajuntame troškulį ir atsigeriame. - Kai kvatojame gerkliniu balsu iš viso pilvo; - Kai plaukiame gaiviu ežeru ar lipame į sūrią, vėsią, banguotą jūrą; - Kai uždedame rankas sau ant pilvo, ar širdies, norėdami nurimti; - Kai stebime savo kvėpavimą; - Kai leidžiamės nuo kalno su rogutėmis; - Kai vietoje to, kad užriktume ant vaiko, pastebime, kas vyksta su mumis. - Kai dainuojame, - Kai pasakome "NE", kad ir kaip tai būtų sudėtinga; - Kai įsiklausom į savo pačių jausmus, poreikius ir norus; - Kai rūpinamės savimi ir suvokiame save kaip didesnio pasaulio neatsiejama dalimi -
Visa tai darydami, mes (at)kuriame ryšį su savo kūnais. Ir tai yra be galo svarbu, nes pilnai ir visapusiškai gyventi, jausti, pažinti, kurti santykį, mes galime tik būdami savo kūnuose. Pabrėžiu - kūnuose, ne mintyse. O tai yra du, labai labai skirtingi dalykai.
Kuo mūsų santykis su kūnu artimesnis, tuo natūralesni ir tikresni mes. Tuo labiau galime priartėti prie pačios savo esmės ir ją išreikšti, o tuo pačiu, ir tik tokiu būdu, iš tiesų priartėti prie kito. ❤
Eglė
Jei jums patinka, ką mes rašome, ir tai atrodo svarbu, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste