Prieš kelias dienas savo terapijoje vaikščiojome įvairių nūdienos temų koridoriuose ir įsivardinau sau vieną dalyką - koks vistik didelis dalykas man yra tai, jog parašiau knygą.
Pavadinau tai trečio vaiko gimdymu, ir su tuo pajutau sau tiek švelnumo, palaikymo, atjautos.
Jei tęsiant trečio vaiko paralelę, jaučiuosi jog šis nėštumas truko trumpiau nei įprastai, viskas vyko dideliu tempu, dideliais potepiais. Šiek tiek jaučiuosi ir nepamatyta pačiame nėštume - sulaukiu daugybės palaikymo ir nekantrumo dėl rezultato - to vaikelio, bet o kaip gi aš pati su devynių mėnesių pilvu, užaugusiu per 4, su visu to svoriu ir ką man tai reiškia! Vis nurašydavau rašymo procesą malonumui, saviraiškai, bet tai tėra tik viena pusė. O kita - ufff kiek joje visko daug. Nuovargio, įtampos, baimių - būti vertinama, nuvilti, nusivilti, nepatikti.
Savo knygoje kalbu kaip mama ir kaip psichologė. Ją išleidusi debiutuosiu ir kaip rašantis žmogus, kaip kūrėja. Visos šios tapatybės man yra labai svarbios, ir jaučiu, kaip yra baisu jas atnešti į viešumą. Tinklaraščio tekstai yra vieši, bet, kai juos skelbiu po vieną, galiu save raminti, jog "nesekmės" atveju čia tik vienas nevykęs tekstas.
O su knyga taip norisi patikti. Taip norisi. Ir taip baisu nepatikti, nors ir protu žinau, kad tai neišvengiama dalis kelionės.
Tiesiog noriu tai įvardinti garsiai, nes tokių baimių ir norų apie save, tikiu įvairiose srityse turime daugelis.
O vakar - išsiunčiau ją redaktorei.
Perskaičiau, dar čiut pataisiau.
Apsiverkiau.
Ir išsiunčiau.
Sklandžios gimties, mieloji ❤
Eglė