Iš darželio realijų

Buvo gana keistas momentas pirmą kartą susitikti su dukra po dienos darželyje. “Susitikti” turiu omenyje ne fiziškai, o labiau emociškai, giliame kontakte. Kai jau grįžome namo ir įsižaidėme ant lovos, kai ji atsipalaidavo. Pamačiau ją naujomis akimis, ta pertrauka, kol nesimatėm, rodos, buvo gerokai ilgesnės mums abiems, nei tos realios valandos. Ji mano akyse labai paaugo! Aš ją pamačiau tiesiog vienu ryškiu žingsniu brandesnę, didesnę, kitokią. Iš to, kaip ji į mane kreipiasi, kaip mane kalbina, kaip yra su manimi kontakte. Lyg būčiau kažką labai daug praleidusi. Buvo labai jautri, graudinanti akimirka, juk jos augimas yra ir labai faina, ir kartu labai liūdna patirtis. Vis tenka atsisveikinti su jos mažesniaja versija. Po savaitėlės atėjo regreso metas, kai mano užaugusi dukra virto kūdikėliu, norėjo miegoti ant manęs, prašė būti suvyniota į apklotą ir supuojama, sakė kad yra mažas paršelis/kačiukas/ kumeliukas, kad nori gerti pieną ir tai vis išžaisdavo. Prie visko prisidėjo ir sušlubavusi sveikata, kaip gi be to. Na bet galiausiai viskas stojosi į vėžias ir ji pasveikusi noriai lankė darželį. Ir jau tada prasimušė procesai manyje. Pradžioje buvau tokia susimobilizavusi ir visaip bandžiau sudėlioti tą darželio pradžią į kažkokią tvarką. Paskui reikėjo atlaikyti vaiko regresą, slogą, kosulį. Tik viskam nuslūgus atsliūkino didžioji jausmų jūra, į kurią visiškai panirau. Apėmė didelis liūdesys, purtė vidinis šaltis, nors oras buvo malonus, kankino apleistumo, paliktumo jausmai, vienatvė, gedulas, mirties dvelksmas. Vieną naktį susapnavau tuščią lizdą kažkokioje pelkėje, viskas tamsu, niūru, šalta, tuščia. Tas vaizdinys vis pasivijo dar kelias dienas. Patyrimas buvo labai intensyvus, nors prie to prisidėjo mano peršalimas ir PMS, turiniai, kurie iškilo, buvo apie tai, kas vyksta mano vidiniame pasaulyje. Apie atsiskyrimą, jau psichologinį, ne tik fizinį. Apie mano pačios jautrių paliktumo temų sujudinimą. Apie šaltį ir netektį. Apie archetipinį tamsiosios motinystės pusės patyrimą. Vieną laisvą valandą pasiėmiau didelį popieriaus lapą ir nusipiešiau tą tuščio lizdo vaizdinį. Verkiau. Žiūrėjau į jį iš įvairių pusių. Jaučiau skausmą krūtinėje. Gaudžiau kylančias mintis, jos buvo apie skausmą, psichologinį skausmą. Netekau mūsų ankstesnio santykio, jos didelės priklausomybės nuo manęs, buvimo nuolat kontakte. Ir tai yra labai skausminga. Tai įsivardinus, išjautus, išpiešus, galiausiai sušilau. Nurimau.

Dabar jaučiu, kad abi esame naujame taške tiek asmeniškai tiek mūsų santykiuose. Aušrinė darželyje adaptavosi ir noriai, kartais net nekantriai ten keliauja. O aš savyje pastebiu naujų norų, idejų antplūdį ir noriai, kartais net nekantriai ten keliauju. Beatričė #naturalimotinyste #augtiauginant #mamosjausmai #darzelis #adaptacija #atsiskytimas