Gyvenimo su vaiku kontrastai, nuo mielumo iki piktumo

Kiekvienas turime kuo kitus nustebinti, ko kiti apie mus nežino, nesitiki esant mumyse. Vis pakarpau ausimis, kai išgirstu apie savo vaiką: “oj kokia rami mergaitė”, “kokia paklusni”, nes šiti aprašymai taip ne apie ją. Ji mane nustebina kai kuriomis akimirkomis savo ramumu ar paklusnumu :) ar čia tikrai tu, Aušrine? Ir žinau, kad ne, tai tik nejauki situacija, kurioje ji jaučiasi nelabai saugiai, tada tas paklusnumas ir ramumas tik kaip priedanga, kaip gynyba, padedanti ten išbūti. Darželyje, pradžioje, ji irgi buvo tokia paklusni, su viskuo sutinkanti, o aš jutau jos stresą viduje. Bet nieko, jau apsiprato ir aukletojos atsiliepia apie ją, kaip rizikuojančią, aktyvią, ekspresyviai reiškiančią nepasitenkinimą, drąsią ir eksperimentuojančią. Džiaugiuosi, kad ji darželyje jau irgi parodo save. Save pilnai. Bet didieji mūsų gyvenimo kontrastai yra ne paklusnumo/ramumo vs aktyvumo ir ekspresyvumo kontinuume. Dažniau ir daugiau balansuojame ant neapsakomo mielumo ir visus provokuojančio niurgzlumo kreivės :)

Kaip čia parašyti gražiai apie nelabai gražius dalykus, bet tiesiog, ji kartais taip bjauriai elgiasi, tėškia ant žemės ką tik jai atpjautą persimono gabalėlį, klausia, į kurią šiukšlinę mesti pakuotę ir meta būtinai ne į tą, išverčia tai, ką sudėliojau, nenori mautis visų, kuriuos turim, apatinių, inkščia visą dieną… Ir visi kiti panašūs reikalai. Galiausiai visa tai pasiekia kulminaciją, įvyksta didis pykčio protrūkis. Kai kurie jų būna maži, kartais būna juokingi, kartais būna labai stiprūs, kad net išgąsdina, bet dažniausiai būna tokie, kur ir mane ima ir tampo pyktis. Mes dažnai pasipykstam, paskui nurimstam, susitaikom. O tada, mielumo ir švelnumo epizodas, bet toookio mielumo, kad atrodo esi ant tų rožinių debesų, viskas taip gražu ir gera, vaikas - pats nuostabiausias ant šios žemės. Išbučiuoja visą veidą, stipriai apkabina, šnekučiuojamės ir ji pasakoja įdomiausius dalykus, tokia visa faina, kad nėra fainesnio sutvėrimo, išgirstu visokių: “ačiū tau, mamyte, kad man suradai kojinę”, “dabar tave paglostysiu”, “tu saulytė”.

Kartais kai esame viešumoje, po gero rimto tantrumo, ji visus pakeri aplink, kavinėje padavėjai neatsižavi, praeiviai šypsosi ir pati Aušrinė, tokia visa laiminga ir pakilume. Ir jie visi nustebtų, jei pasakočiau apie akių kabinimą nagais, vykusį prieš valandą. Taip, kaip ir tie liudininkai jos sprogimo, pvz. lėktuve, geras 15 min ji visiškai apimta afekto drąskėsi, rėkė ir spardė kėdes, iš didelio nuovargio ir stimuliacijos gausos, bet aplinkiniai, kas atvirai baisėjosi, kas bandė ignoruoti, bet tikriausiai galvoje suko nelabai gražią mintį, kas siuntė saldainius, bandydami kažką išspręsti. Ir jie nematė jos, tos žavingos mergaitės spindinčiomis akimis, jiems sunku tokią ją ir įsivaizduoti.

Tik mes, tėvai, savo vaikus matome tuose kontrinuumuose nuo vieno kraštutinumo iki kito ir kartais ta amplitudė laabai plati. Bet viena neatsiejama nuo kito, viena kitą papildo, be vieno, nebūtų kito. Tai taip ir gyvename, kontrastuose, kurie pas visus ryškūs, bet žinoma, man atrodo, kad mano ryškiausi :)


Beatričė