Jau kurį laiką mąstau apie tai, kas labiausiai įtakoja mamos "gerumą" - jautrumą, rūpestingumą, kantrybę, ramybę, kūrybiškumą, laisvę, pasitikėjimą - visas tas savybes, kurias girdžiu vardinant klientes, apie kurias neretai pasvajoju ir pati.
Kaip stipriai mūsų mamystę veikia ir įtakoja mūsų pačių vaikystės ir viso gyvenimo patirtys, asmeninės ir charakterio savybės, sąmoningumo lygis. Bet taip pat kaip stipriai veikia ir įtakoja tiesiog pati gyvenimo situacija ir kontekstas.
Taip jau įvyko, jog paprastai įsitraukęs ir tėvystėje labai lygiavertiškas mano vyras, vykdė svarbų ir skubų projektą, kas reiškė, jog keturias dienas iš eilės, Ugne ir namais aš rūpinausi absoliučiai viena - nuo ryto iki vėlyvo vakaro.
Kas lygiai taip pat reiškė, jog šiaip empatiška, jautri ir gana kantri aš, pradėjau sproginėti įvairiausiomis emocijomis. Trūko kantrybės, jaučiau neviltį, jaučiau pyktį. Norėjosi verkti ir kaukti ir kad kažkaip tos situacijos išsispręstų pačios. Norėjosi tiesiog pagulėti tyloje ir kad bent akimirką dukra geranoriškai sutiktų kažką padaryti, vietoje amžino "ne" ir bandymo susitarti, kam nebeturėjau nei jėgų nei išmonės.
Retkarčiais sumažėdavau iki jos lygio ir kaip ji reikalaudavo, kad paduočiau kažką, ko negalima, aš reikalaudavau, kad ji išsivalytų dantis.
Gąsdinimai ir skatinimai mintyse priartėjo ir ėmė vilioti, kaip vienintelis būdas suvaldyti tą chaosą.
Lepteldavau kokią nesąmonę ir tada atsiprašydavau dukros. O tada kaltė atsliūkindavo ir šlykščiai badydavo pirštu.
Šiuo laikotarpiu labai labai aiškiai suvokiau, koks svarbus yra mano vyro įsitraukimas į tėvystę, ir kokią didelę reikšmę tai turi mano emocinei savijautai. O pastaroji visiškai atsispindi tame, kiek atliepianti, rami, kantri, džiugi esu, ir kaip elgiuosi su Ugne.
Kuo geriau jaučiuosi pati, tuo lengviau galiu ją suprasti ir atliepti. Atlaikyti emocijas, pagarbiai bendradarbiauti, empatiškai brėžti ribas ir... neskubinti jos užaugti.
Dažnai kalbu su mamomis apie darželius, apie nujunkymą, apie kitus procesus, kurie atspindi vaiko atsiskyrimą ir girdžiu jų begalinį norą, kad tik vaikas kuo greičiau taptų savarankiškesniu. Suprantu jog tai joms tampa taip svarbu todėl, kad tai vienintelis būdas įkvėpti oro! Pasirūpinti savimi, savo poreikiais, idėjomis, palepinti savo kūną ir sielą, ar tiesiog pailsėti. Tai yra be galo svarbūs ir reikalingi dalykai!
Ir labai gaila, kai tai turi vykti vaiko poreikių ar natūralios raidos sąskaita.
Mes nesam sutvertos auginti vaikus vienos. Netgi nesam sutverti tą daryti dviese! Atliepianti mama = įsitraukęs tėtis (ar kažkoks kitas įsitraukęs žmogus). Ir lygiai taip pat atvirkščiai - atliepiantis tėtis = įsitraukusi (bet ne kontroliuojanti ar dominuojanti 🤭) mama. Tiek, kiek to reikia šiai konkrečiai šeimai, šioje konkrečioje situacijoje. Ar kažkokia kita pagalba - mamą ir tėtį įvardinu gana stereotipiškai, bet į šį paveikslą tinka bet kas - nuo artimųjų iki samdomos pagalbos. Bet kas, kas gali nudirbti gerą darbų kalną namuose, buityje, vaiko priežiūroje. Mūsų resursai nėra begaliniai, ir, jiems einant į pabaigą, mūsų emocijos mums tai puikiai atspindi.
Man labai labai gaila, kad taip dažnai, mamos save skuba kaltinti, nuvertinti, teisti. Matydamos, jog kažkas negerai, jog joms nepavyksta, bando keistis, dar labiau stengiasi ir dar labiau nuo viso to nuvargsta. Pasiima didžiulę atsakomybės dalį ant savo pečių, kai iš tiesų, toji mamystė, taip dažnai tėra atspindys visos šeimos situacijos ir konteksto.
Apsidairykim ❤
Eglė
Kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️
https://patreon.com/naturalimotinyste