Gėda. Gėdos jausmas motinystėje. Savo tamsiosios pusės pažinimas motinystėje.

Tas jausmas, kai pradinėje visiškai feilini skaitydama prieš visą klasę. Kai paauglystėje susimėtai prie patinkančio vaikino ir lepteli kokią nesąmonę. Kai universitete per gynimus tave suvarto dėstytojas. Kai darbe pasirodai kažkaip visai neprofesionaliai. Kai savo vaiko mažose akytėse pasirodai kaip žiežula ragana baisioji. Pastaroji - pati didžiausia, skaudžiausia, labiausiai slegianti GĖDA. Gėda dėl savęs iš esmės. Ne tai, kad kažko neišmokau, nesupratau, nepasirodžiau puikiai, patyriau nesėkmę, kam nepasitaiko, su tuo gyventi galima pakankamai lengvai. Gėda, kad ESU kažkokia, kokia nenoriu būti, yra kur kas stipriau. Plęšia viduje per pus. Šis jausmas taip giliai įsminga, taip stipriai nepatogu su juo. Muistausi, nusipurtau ir vis tiek jis niekur nedingsta, tenka pripažinti savo žiežulišką, raganišką, baisiąją pusę, kaip egzistuojančią, kaip esančią mana, kaip dalį savęs. Gėda, nes tai nedera prie mano savęs vaizdo, prie mano super ego, prie mano įsivaizdavimo apie save. Ši gėda smogia per savivertę, per sąžinę, per visus tuos reikalavimus sau. Gėda pačiai prieš save, kad esi ne tik gražus žmogus, kartu esi ir tiesiog bjaurus.

Kaip būti su tokia gėda, kaip nors kiek ją įsileisti ir neatmesti apsistačius gynybomis? Nes tada ji kaip bumerangas grįžta persikeitusi kalte.

Taip, mes visi kartais pavargstame ir nebeturime kantrybės, taip, mes visi neatliepdami savo poreikių tampame suirzę ir pikti, išsiliejame ant kitų. Tai viena. O kaip yra suvokti, kad iš esmės, esame ne tik gražūs ir geri? Tiesiog. Ne vien dėl nuovargio, nepatenkintų poreikių, sunkios kasdienybės ir dar ko nors. Mūsų žmogiškoji prigimtis ne tik graži ir gera, jos šešėlyje slypi visa, kas priešinga grožiui ir gėriui. Visai kas kita yra bandyti susipažinti su savo šlykčiosiomis, bjauriosiomis asmenybės pusėmis, kurios tokios nepriimtinos dienos šviesoje, kokiomis negalima, neleistina būti, bet štai kartais jomis esi. Mąstau pastaruoju metu nemažai šiomis temomis ir patiriu save jose. Motinystės kelionė man tokia kupina atradimų, kad ir save vis imu pažinti naujai. Pastaduoju metu nemažai tenka susipažinti su žiežula ragana baisiaja Ar tai vaiko amžius provokuoja manyje jos apsireiškimus ar tai kasdienybės situacija tokia, gal ir nelabai svarbu. Bet esu gana bjauri ir jaučiu, kad tiesiog tokia yra dalis mano esybės, ne tik emocinio diskomforto išraiška. Ir kaip kartais velniškai gėda dėl tokios savęs, ypač tose jautriose motinystės akimirkose. Stengiuose nebėgti nuo tos gėdos, kiek tik pavyksta. Bandau stot tumpon akistaton ir pažvelgti kas vis tik čia tokį jausmą kelia, kokia aš esu iš tikrųjų.

Pastebiu save besikeičiančią, nors ir labai skaudžiai. Atsisakinėju gražaus paveikslo, tiksliau bandau jį praplėsti viską gadinančiais potepiais. Tyrinėju, kaip viskas atrodo tada. Velniškai nepatogu ir skausminga. Bet po keleto akimirkų jau kur kas ramiau, galima atsipalaiduoti, atsidusti ir pasijausti kiek laisviau pačiai prieš save.


Beatričė