Šiandien noriu pakalbėti apie vaikų emocijas ir tėvų reakcijas į jas iš gana specifinio kampo - tėvų lūkesčio, kad jeigu atliepsiu, būsiu empatiškas, tai reikš jog vaikas nustos pykti ar liūdėti. T.y. jei aš elgsiuosi x, poveikis y vaikui bus garantuotas.
Tėvai kartais jaučiasi beviltiški, nieko verti ir pan, jei jų pastangos atliepti vaiką neduoda rezultatų čia ir dabar, t.y nekoreguoja vaiko elgesio akimirksniu ir nestabdo emocijų pliūpsnio.
Jei pažiūrėtume į emocijas iš perspektyvos, kad visos jos yra nuostabios, reikalingos, būtinos žmogui, labai svarbios vidinei savireguliacijai, bei įspėja ir signalizuoja mums apie svarbius viduje (ir išorėje) vykstančius dalykus, tuomet mūsų poreikis sustabdyti tam tikras emocijas kaip ir nebeturi prasmės. Juk nesistengiame sustabdyti vaiko juoko ir džiugesio. O pyktį norim, net ir išmokę, jog svarbu emocijas priimti, išbūti, "išbūninėjam" nervingai tikėdamiesi, kad tai greičiau baigtųsi.
Emocijos nėra matematika, o mūsų psichiniai procesai nėra loginės lygtys. Kalbant apie emocijas, labai noriu akcentuoti, kad mūsų lūkestis turėtų būti nukreiptas ne į rezultatą (vaikas nurimo), o į patį procesą, - kiek dėmesingai, priimančiai mes būname kartu su vaiku, jam jautriomis akimirkomis.
Kai mes iš tiesų ateiname į tokį tašką, kai mūsų buvimas yra ne apie pasąmoninį taisymą, stabdymą, bandymą išvengti sunkių emocijų, o apie nuoširdų, palaikantį buvimą tame kartu. Kai mes į pyktį ar verksmą iš tiesų galime žiūrėti su pagarba ir priėmimu, kaip kažko svarbaus ir ypatingo vykstančio šią akimirką - mes mokome vaiką priimti save su visais savo jausmais ir išgyvenimais. T.y. pažinti save visą ir tuo pačiu priimti save visą, o ne išskaidytą - tik gerą, tik linksmą, tik malonų, tik protingą, tik neišsišokantį ir pan. Jeigu kalbame apie besąlygišką meilę, manau tai yra puiki jos išraiška.
Ir tai yra tikroji tėvystės dovana, ką jūs galite duoti savo vaikui. Tai yra prasmė, o ne keliomis minutėmis greičiau nudžiūvusios vaiko ašaros ar suvaldytas vaiko pyktis.
Linkiu pakreipti savo lūkesčius dėmesingo dalyvavimo ir priėmimo, o ne rezultato prasme, ir pamatysit, kokiu nuostabiu rezultatu savo pačių tėvystės kokybėje ir pasitikėjime savimi būsite apdovanoti.
P.S. kalbu apie atvejus, kai stiprios emocijos nėra nepatenkintų vaiko poreikių ar fizinio skausmo išraiška.
Eglė
Ir kaip visada, kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️
https://patreon.com/naturalimotinyste