Didieji paradoksai

Mes norim, kad vaikai užaugtų turintys savo nuomonę, ir pykstam, kai jie mūsų neklauso. Norim, kad jie augtų savarankiški, ir vis sakom "duok man, aš greičiau padarysiu, nei tu". Norim, kad jie būtų laisvi žmonės, o ribojam jų pasirinkimus kiekviename žingsnyje - "neimk, neliesk, nekišk, nečiupinėk". Norim, kad jie mokėtų reikšti savo emocijas, o vis stabdom, sakydami "neverk, nepyk". Norime, kad užaugę, gebėtų kurti artimus santykius, kai dar visai mažą kūdikį bandome atskirti nuo savęs, migdydami atskiroje lovytėje, per dienas laikydami vežimėlyje ir gultuke. Norime, kad santykiuose vaikai būtų laimingi, o prie jų rėkiame vienas ant kito, tarsi tai nieko nereiškia