Taigi sėdžiu ant palangės vaikų darželio rūbinėlėje ir bandau reflektuoti, kaip jaučiuosi. Be to, kad daužosi širdis, spaudžia krūtinę, o galvoje kažkoks chaosas, jaučiu ir kažkokią ramybę. O gal labiau tikėjimą ir pasitikėjimą. Savo vaiku, kad ji pakankamai brandi ir pasiruošusi, kad turi pakankamus įgūdžius ir prisitaikyti, ir nusiraminti. Kad jai įdomu, kas čia per vaikai, žaislai, veiklos. Kad darželis, auklėtojos ir apskritai pasaulis yra pakankamai saugi vieta jai būti, augti, tyrinėti. Kad visa tai suteiks jai daug daugiau nei galiu tik aš. Kyla liūdesys, jaučiu, kad atsisveikinu su ankstyvąją vaikyste, tiek jos, tiek ir savimi, kaipta mažyliuko mama. Vis tik mūsų diadinis santykis turi peraugti į platesnį, kuriame įsipina sociumas, pasaulio realybė su įvairiausiais to patyrimais. Su tuo ir baisu, ir ramu, nes tiesiog taip turi būti. Man pačiai atsiskyrimas šiame etape jau pakankamai lengvas, nes tas tikėjimas ir pasitikėjimas gan stiprus, bet emociškai išgyvenu vis tiek stipriai. Stresas dėl viso pokyčio, rutinos pasikeitimo, laiko perdėliojimo, nusistovėjusios tvarkos keitimo, kaltė dėl Aušrinės pykčio ir pasipriešinimo atlaikymo ir neatlaikymo (pastaruoju metu daugiau neatlaikymo), nerimas dėl suvokimo kokia ji jau didelė ir kelio atgal nėra. Visa tai man trukdo ramiai miegoti ir verčia širdį lipti i krūtinės. Bet ir džiaugiuosiu šiuo etapu, vėl švęsiu Rugsėjo pirmąją, kuriai turiu tiek daug sentimentų ☺️ Rašau ir raminuosi, kad nu, o kaip gi kitaip visa tai išgyventi 🙂 tad stiprybės, ramybės ir tikėjimo man ir jums, kas keliaujate šiuo keliu 🤗 Su artėjančia Rugsėjo 1-ąja 🌻 Beatričė

#naturalimotinyste #augtiauginant #darželis