Apie vertinimus

Šiandien, vienos klientės įkvėpta, susimąsčiau apie vertinimus. Visuomenės vertinimus, aplinkinių vertinimus, artimųjų, draugų, bičiulių ir svarbiausiai savo. Vertinimus ir vertinimų sistemas, tarsi prožektorių šviesas, nukreiptas į mus ir mūsų elgesį. Kas yra geras, sėkmingas elgesys ar įvykis ir kas ne, kokie yra vertinimo kriterijai, ir kaip stipriai tai visgi įtakoja mūsų savijautą, pasitenkinimą ir savivertę. Motinystėje, gyvenimui ir jo prasmėms labai stipriai pasikeitus, natūraliai ėmė keistis ir vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujuosi aš pati. Labai gerai pamenu, kaip seniau sėkme laikiau kažką apčiuopiamo, kažką pamatuojamo. Nebūtinai fiziškai ar skaitiškai, bet visgi kažokį rezultatą. Geri metai man būdavo tie, kuriuose buvo daug atradimų, naujų iššūkių įgyvendinimo, judesio, progreso, augimo. Ir gimus dukrai, natūraliai stebint ir būnant su ja, ėmė tirpti mano racionalios vertinimų sistemos, nes supratau, kad tai, ką mudvi kartu kuriame, ir ką kuriame visi kartu, kaip šeima, yra taip subjektyvu, trapu ir sunkiai apsakoma, kad kur jau čia racionaliai pamatuosi ar įvertinsi! :) Pasiekimai man tampa ne dukros apsivertimas, pirmi žingsniai, kelionių kiekis ar iššūkių įgyvendinimas. Tie tikrieji pasiekimai man yra tai, koks tarp mūsų yra ryšys. Kaip jaučiuosi aš, kaip jaučiasi ji, kaip jau�