Apie tinkamą laiką ir tingią tėvystę



Šiandien noriu pakalbėti apie amžinąjį klausimą "nuo kada pratinti prie..." puoduko, darželio, kitos lovos ar kito kambario ir pan.

Iš principo tai tema apie vaikų raidą, pasirengimą, galimybes ir su jomis susijusių pokyčių inicijavimą ir valdymą.


Literatūroje ar straipsniuose dažniausiai sutinkame žodį "pratinimas" (pvz.: prie puoduko), man šis žodis labai nepatinka. Tęsiant apie tą patį puoduką, agliškai tai skamba "potty training". Akivaizdu tai, kad abiejose kalbose atsispindi tai, jog šio (tokio asmeniško, individualaus ir tam tikra prasme jautraus) proceso pradžia ir valdymas tarsi yra visiškai tėvų rankose, sprendimuose ir kontrolės zonoje. Ir tai būdinga daugeliui kitų sričių taip pat.

Ir būtent tai man plačiaja prasme ir nepatinka :) Tiek tėvų įnicijuotas puoduko įvedinėjimas, tiek maitinimas košelėmis pagal kalendorių, o ne vaiko pasirengimo lygį, bandymas anksti (ar tada kai tėvai nusprendžia) iškelti iš tėvų lovos, kad nepriprastų, ar žūtbūtinis gerų rezultatų darželyje, mokykloje ar būrelyje siekimas vaiko, mamos ir visos šeimos narių nervų ir ramybės sąskaita.


Ankstyvojoje vaikų raidoje man visa tai atspindi tą patį. Nuostatą, jog "aš žinau ko tau reikia, kada reikia, ir bus taip, kaip nusprendžiau aš". Nesvarbu kurią temą imsime: ar atsisakymą sauskelnių, ar iškeldinimą į kitą kambarį, atjunkymą, mokymosi ar kažkurį kitą procesą. Paprastai žiūrint, kiekvienas procesas gali turėti dvi kryptis ar starto datas. Tai gali vykti tada ir taip, kaip nusprendžia TĖVAI (ir tam gali būti daugybė svarbių priežasčių, kurias gerbiu ir suprantu, šis tekstas ne apie tai) arba tada ir taip, kai tai įnicijuoja pats VAIKAS. Jei pasitikim vaiku ir jo natūraliomis galimybėmis save jausti, pasirinkti, tai ko reikia jam, ir kada jam to reikia, dažnai būname maloniai nustebinti, kokia tėvystė gali būti gerąja prasme tingi. Kiek tame naudos abiems pusėms! Pirmiausia vaikui ir jo paties savipakankamumo, savarankiškumo jausmui, galimybei prisiimti atsakomybę už save ir savo kūno procesus, kiek tai leidžia jo raidos galimybės. Kaip tikriausia gera jaustis gerbiamam ir vertinamam, kaip GALINČIAM spręsti, o ne būti pasyviu savo gyvenimo dalyviu, laikotarpiu, kai taip ryškiai veržiasi entuziazmas ir savarankiškumas.


Bet toji tinginystė taip pat labai didelė dovana patiems tėvams. Tampa taip žymiai lengviau, kai tiek daug atsakomybės nukrenta nuo jų pečių, jei jie ima tikėti vaiku. Staiga nebereikia planuoti nujunkymo ir pusę ar daugiau metų kankintis mažinant, normuojant ar skaičiuojant valandas. Vos atsipalaidavus, jaučiant į nugarą alsuojant nerimą "o kas, jei vėl grįšim į ankstesnį tašką". Nebereikia virti ir išmetinėti trintų košių, kurioms kūdikis nesižioja. Strateguoti iškraustymą į kitą kambarį ir nuolat "kankintis" grįžinėjančiais į lovą vaikais ar padidėjusiu atsiskyrimo nerimu, kuris neleidžia atsitraukti dieną. Nebereikia organizuoti "pratinimo" prie puoduko proceso. Nereikia verstis per galvą bandant išmokyti vaiką kažko, ko tikėtųsi ugdymo įstaiga, o jis akivaizdžiai tam nepasiruošęs.


Praktiškai tai reiškia, jog nebereikia nei ieškoti, nei galvoje talpinti daugybės informacijos ir nereikia nuolat mąstyti, strateguoti ir stengtis. Kiek daug vietos atsiranda kitiems dalykams! Atsiranda erdvės pastebėti vaiką, tokį koks jis yra ir kame jis dabar yra. Galbūt šiek tiek lieka erdvės pastebėti ir sau kylančius jausmus ar poreikius. Tai sudaro galimybes atsirasti švelnumui ir kantrybei, o vaikui, jaustis labiau laisvu, labiau pakankamu, labiau savarankišku.


Bet kad visa tai įvyktų, kad iš tiesų pavyktų eiti vaiko vedinu procesu, svarbūs keli dalykai:

Pirma, tikėti savo vaiku ir jo natūralia savireguliacija. Tikėti, kad jis yra savo kūno šeimininkas ir puikiai jaučia, kada ir ko jam reikia. Ypač jei tos natūralios savireguliacijos nesutrikdėm nuo pat gimimo jį reguliuodami patys. Antra, paleisti savo lūkesčius ir stereotipus apie tai, kada ir kaip tai turėtų įvykti. Trečia - nustoti lygintis su kitais :)


Truputį informacijos apie normalią vaikų raidą:


💡Išlaukę tinkamo laiko vaikai sauskelnių atsisako paprastai per labai trumpą laiką, kelias dienas ar savaitę. Bet laikas kada tai įvyksta labai varijuoja - vidutiniškai tarp 2 ir 3,5 metų. 💡Vaikai mokosi žaisdami ir bendraudami, ypač kol jie maži. Griežtas akademinis ugdymas ir reikalavimai ankstyvojoje vaikystėje gali ne tik pakišti koją vaiko savęs vertinimui, sprendimų priėmimui, kūrybiškumui ir socialinių gebėjimų vystymui, bet ir tiesiog užgesinti aistrą mokytis ir išmokti to, ko galbūt mielai būtų ėmęsis, jei ne mūsų ar ugdymo įstaigos spaudimas. 💡Kai sudarom galimybes vaikams rinktis ką valgyti, nesistebėkit, kad jie vieno valgymo ar dienos metu renkasi panašius produktus (pvz tik baltymus, angliavandenius ar riebalus). Mums tai gali atrodyti nesubalansuota dienos perspektyvoj, bet savaitės ar kelių - pamatysime kad tame egzistuoja puikus balansas. 💡Vaikai nori išsikraustyti iš tėvų lovų kai jiems ateina tam laikas. Išimtis, kai to nepastebi ar tam įvykti neleidžia patys tėvai. Būna ir taip. Paprastai vaikai pareiškia norintys savo lovų ar savo kambarių tarp ~3 ir 5-6 metų. 💡Panašiai ir su žindymu. Natūraliai vaikai atsijunko tarp 2 - 5 metų.


Taigi kaip matot skaičių ribos labai plačios ir čia yra daugybė vietos individualioms savybėms ir skirtumams, kurie įtakoja šiuos procesus.

O taip pat ir daugybė vietos tai mūsų pačių ramybei, lengvumui ir netgi kažkokiam tingumui, o ne nerimastingam bandymui suvaldyti procesus, kurie, geriau pažiūrėjus, yra netgi ne mūsų. Jie mūsų vaikų. Tam tikra prasme Natūrali Motinystė man labai apie tai. ❤


Linkiu tikėti vaikais ir, kai išeina... patingėti 😎


Eglė


#naturalimotinyste #augtiauginant #vaikai


🌱 Kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste


60 views