Moksliškai įrodyta laisvo žaidimo nauda vaikui: kūrybiškumui, mąstymui lavinti, o taip pat ir emocinis, terapinis poveikis, kuomet pražaidžiamos, išveikiamos tam tikros situacijos ir patirtys. Moksliškai mažiau tyrinėta, bet akivaizdi vaikų laisvo, savarankiško žaidimo nauda... tėvams:)tai tos akimirkos, kuomet galime sustoti, atsikvėpti, išgerti tą atvėsusį kavos puodelį ar įlįsti į telefoną. Turbūt labiausiai dėl to vis girdžiu nusiskundimus ir klausimus iš besikreipiančių tėvų: "mano vaikas nežaidžia vienas, ką daryti!?"
Pirma, noriu atkreipti dėmesį į lūkesčius. Laisvas žaidimas ima vykti arba ne, tai yra individualu, ir tuo pačiu jam būdingi tam tikri dalykai:
Laisvo žaidimo mes neišmokysim, neišugdysim ir nesukontroliuosim. Jam vykti reikia sudaryti sąlygas: užtikrinti priemones, erdvę, dėmesingą artumo/ atstumo santykį, tinkamą laiką.
Vaikas vargiai rinksis ilgai žaisti su kaladėlėmis, jei jo akiratyje nuolat yra stipriai stimuliuojantys žaislai, ekranai ir pan. Tiesiog tie žaislai prikausto dėmesį iškart ir telieka būti pasyviam dalyviui. Laisvas žaidimas reikalauja aktyvaus dalyvavimo, dėmesio, kūrybos ir pastangų. Tai sunkiau.
Taip pat vaikas vargiai rinksis eiti konstruoti ar svajoti kažką pats, jei nuolat yra "žaidinamas". Ir čia susiduriu su daugybę atvejų, kai mamos klausia, ką daryti, kad vaikas žaistų pats, o man paklausus, kaip atrodo jų žaidimai dabar, pasirodo, jog pačios mamos yra aktyvios žaidėjos: važinėja mašinėlėm, stato bokštus, namus, pilis, vaidina žaislų dialogus ir pan. T.y. jos žaidžia pačios, o vaikas tiesiog stebi ar kažką pasyviai krapštosi šalia. Nesakau, jog nereikia žaisti patiems, aišku tai smagu, tai ir pavyzdys ir užkrečia, bet jei norim aktyvesnės vaiko rolės, turim patys tapti šiek tiek pasyvesni. Kartais.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vaiką gali užklupt nuobodulys, irzlumas, vaikas natūraliai gali norėti gauti įprastą stimuliaciją. Nebijokite būti nuobodūs tėvai. Nuobodulys skatina kūrybą. Svarbiausia būti prieinamiems, kai to reikia, artimais. Bei laipsniškai sudaryti galimybes ta stimuliacija pasirūpinti pačiam, po truputį nusiimant atsakomybę ir linksmintojo/"žaidintojo" vaidmenį jei jau tokį prisiėmėt. Atsisukant ir į save ir savo poreikius, norus, laiko leidimą.
Nebijokite komunikuoti savo poreikių ar norų. Dvimečiui ar trimečiui tikrai vertingiau žinoti, jog mamai kartais reikia šiek tiek laiko kažką padaryti, užbaigti ar tiesiog ramiai pabūti, nei gyventi iliuzijoje, kad jo poreikiai visada svarbesni nei kitų. Svarbūs visų, tik aišku su laiku ir vaikams augant mes atrandam įvairesnių galimybių juos suderinti.
Laisvą žaidimą įvedinėti laipsniškai. Tai yra labai svarbu. Nes būna ir taip, jog staiga perskaičius knygą apie laisvo žaidimo naudą, tėvai staiga metasi į priešingą barikadų pusę ir palieka vaiką vieną susigalvoti sau veiklos. Aišku, kad vaikas nepuls piešti ar statyti namo iš pagalvių - vaikas jausis atstumtas, vienišas ir ieškos saugumo, nusiramino, taigi dėmesio iš savo tėvų. Panašiai būna ir kai vedami didelio nuovargio ar erzulio bandome "priversti" vaiką žaisti vieną, pvz nepailsėjusios ar pusę dienos nešiojusios ant rankų ir pildžiusios daugybę norų ir pageidavimų, tiesiog užsinorime minutei sustoti ir padaryti kažką SAU. Pasodiname vaiką ant žemės, duodame lego ir sakom "žaisk". Tikėtina nežais:)Nes tokia situacija vėlgi yra nesaugi. Kai mama nerami ar pikta, visuomet kyla nerimas, ir tada koncentruotis į žaidimą, tuo labiau vienumoje, neišeina. Norisi apsikabinti mamą, kad pasijusti saugiau. O mama tada nusivilia ir nuliūsta, nes net ir ta sekundėlė ramybėje nesuveikė. Užburtas ratas, tiesa?
Laisvam žaidimui vykti reikia psichologinio saugumo ir tinkamo laiko. Vaikas turi jaustis ramiai ir saugiai. Jei patiria stresą, nerimą, momentinį ar ilgalaikį, natūralu kad norės būti mūsų glėbyje. Labai svarbu atsižvelgti į vaiką ir jo poreikius bei savijautą. Pasirinkite momentą, kai vaikas smalsus, geros nuotaikos. Imkite žaisti kartu. Ir svarbu: tą, ką nori vaikas, o ne tai, ką jūs norite, kad vaikas norėtų žaisti:)Palaipsniui imkite tiesiog daugiau stebėti, mažiau dalyvauti, arba įsitraukite tiek, kiek jus kviečia vaikas. Tegu jis būna kūrėjas ir žaidimo vadovas. Jūs - tik vienas iš dalyvių. Bet likite dėmesingi, neskubėkite trauktis telefonų ar tipentį į virtuvę. Išbūkite dėmesingai stebėdami. Taip galite daug sužinoti apie savo vaiką, jo pomėgius, problemas, klausimus ir nerimus. Matydami, jog veiksmas vyksta pilnu tempu, ir ypač su vyresniais vaikais, palaipsniui atsitraukite.
Nėra apibrėžto laikotarpio kiek tai turėtų tęstis - ko gero tiek, kiek tęsiasi. Mažesni vaikučiai patys su savimi užsiėmę būna trumpiau, jiems daugiau reikės jūsų dėmesio ir užsitikrinimo, kad jūs šalia, žaisti yra saugu. Taip pat ir tiems vaikams, kuriems tai labiau nauja. Džiaukitės kiekviena laisvo žaidimo minutėle, nesitikėkite valandų iš karto. Vaikai į tai pasineria taip pat palaipsniui, o atrasti laisvą žaidimą šiame technologijų, žaislų, stimuliacijos ir įtemptos tėvystės amžiuje, gali būti ne taip jau paprasta:)
Eglė
*prisidėk, kad mūsų tekstai gyvuotų!⬇️🙏https://patreon.com/naturalimotinyste
**nuotrauka cottonbro