Apie santykius ir skirtingumus. Poroje ir ne tik :)

Updated: May 4



Visi mes esame skirtingi. Taip jau yra, kiekvienas turime savo individualią patirtį, skirtingus norus, pomėgius, tradicijas, lūkesčius, galiausiai vertybes. Turime skirtingą informacijos kiekį apie įvairius dalykus, skirtingas galimybes tą informaciją suvokti, sisteminti ir apdoroti, taigi ir skirtingą suvokimą. Tas lemia, jog dažnai žiūrėdami į tą patį dalyką, mes tarsi žiūrime iš skirtingų taškų. Tai yra visiškai normalu, kitaip juk ir negali būti. Ir teoriškai tai atrodo lengvai suprantama, tiesa? Realybėje, juk kadangi mes egzistuojame santykyje ir įvairiuose santykiuose, mūsų skirtingumai susitinka su kito žmogaus skirtingumu, ir čia - pšššt, dažnai ir prasideda santykių iššūkiai.


Jeigu reiktų labai paprastai įvardinti, kas skiria geresnius santykius nuo prastesnių, sakyčiau, jog svarbus dalykas yra poros gebėjimu priimti ir toleruoti vienas kito skirtingumą. Nes tame taške, kur mano tiesa susitinka su partnerio tiesa, ir ta tiesa, be abejo, yra ne vienoda, tai, kaip mes tame elgiamės vienas su kitu, atskleidžia apie mus kur kas daugiau, nei tai, ką sąmoningai bandome apie save parodyti.


Vieni gerbia kito žmogaus požiūrį ir dėmesingai jį išklauso, išgirsta (!) ir priima, kaip galintį lygiavertiškai egzistuoti. Kiti gi, kitokią nuomonę priima kaip grėsmę ir automatiškai ima įrodinėti ir kautis dėl savos tiesos didesnio teisumo. Treti būna linkę patikti ir įtikti, ir savają nuomonę greitai pamiršta išvis. Kiti apskritai nekreipia dėmesio į atsiradusius skirtingumus, o ieško juos jungiančių ir vienijančių taškų. Dar kiti pyksta, kad išvis kažkokia kita tiesa egzistuoja. Tų elgesių turbūt yra galybė ir jie gana smarkiai skiriasi, bet yra keli juos vienijantys bruožai: polinkis į bendro sprendimo radimą, kai konfliktą laimi abu (įsiklausymas, pagarba kito požiūriui, priėmimas) ir polinkis "laimėti" konfliktą vienam.


Kaip taisyklė, žmonės, kurie taiko pirmąją strategiją, pasižymi didesne asmenybės branda ir suvokia, jog šiame pasaulyje vienintelė tiesa neegzistuoja. Ir ką mes santykyje galime - sukurti savo abiejų tiesą, bendrą tiesą, jei to reikalauja situacija. Jei ne, priimti skirtingumą ir kalbėtis apie to keliamus jausmus.


Antrąją strategiją taikantiems žmonėms yra būdinga labiau vaikiška (kategoriška) mąstysena, kurioje pasaulis egzistuoja kaip juoda - balta, geras arba blogas. Tai, natūraliai apriboja jų požiūrį į dalykus ir lemia suvokimą, kad egzistuoja tik viena tiesa. Tai dažnai susiję ir su savivertės klausimais, nes atsiradusi kitokia nuomonė yra suvokiama kaip grėsmė. Grėsmė jų nuomonei, norams, poreikiams, jų teisumui. Lyg dvi nuomonės negalėtų egzistuoti greta. Šie žmonės ima taikyti visokias taktikas, savo teisumui įrodyti - nuo ginčijimosi, ignoravimo kito žmogaus jausmų, manipuliacijų, kito žmogaus nuomonės menkinimo, netgi fizinio ar psichologinio smurto, iki atsitraukimo ir išėjimo iš pokalbio neradus sprendimo ir net nenorint jo rasti. Šie žmonės, net jei bendrai imant ir yra jautrūs ar empatiški, pasirinkę tokią strategiją, santykiuose labai daug praranda. Nes net ir laimėję ginčą, jie "laimi" santykių kaina. Jie galbūt įrodo partneriui savo tiesą, bet jei tai daro menkindami partnerio nuomonę ar jausmus, ar kitais manipuliatyviais būdais, jie skaudina savo artimą žmogų. Koks tai laimėjimas? Santykiuose, bent vieno iš poros pralaimėjimas yra lygus bendram pralaimėjimui.


Taigi. Lygiai taip pat ir bendraujant su vaikais. Tokia "laimėsiu kovą" strategija gali būti taikoma ne tik poroje. Juk tai labai primena mūsų taip gerai žinoma sovietinį auklėjimą - "klausysi manęs nes aš taip pasakiau" / "reikia klausyti vyresnių" ir kitų panašių autoritarinių įsitikinimų.


Ir va taip užaugę mes auginam savo vaikus. Bandydami su jais elgtis šiek tiek pagarbiau, labiau juos išgirsti ir atliepti, nei buvome atliepti patys. Mes susiimam, mes ugdom savo savistabą ir sąmoningumą, mes stengiamės. O tada taip dažnai visą išmoktą nelygiavertiškumą išliejam santykyje su partneriu, stodami į kovą dėl smulkmenų. Ir jų oi kiek atsiranda, kai atsiranda vaikų! Kiekvienas košės bliūdas, numestas žaislas ar nemiegota naktis gali įžiebti ugnį. Ir patys puikiai žinom, kad tai ne apie košę ar kojinę. Nes juk ne smulkmenose esmė, o tame, kaip dėl tų smulkmenų mes kalbamės, tariamės ir elgiamės vienas su kitu. Ar rūpinamės vienas kitu ir vienas kito jausmais. Ar išgirstam kitą, ar girdim tik save? Ar norim girdėti ir matyti, ar įsivaizduojam, kad viską ir taip puikiai žinom? Ir kiek ištikrųjų norim ir galim suvokti, kad būti teisiu yra tik iliuzija. Ar ta iliuzija verta santykių?


Labai kviečiu viską, ką taikome augindami vaikus, pabandyti kartkartėm atsinešti ir į kitus jums brangius santykius. Prieraiši, švelni, atliepianti, sąmoninga ar natūrali tėvystė, nėra tik teorija ir praktika tam tikru būdu elgtis su vaikais. Tai labiau būdas žiūrėti į pasaulį ir save, kurti ir puoselėti ryšį, kaip svarbiausią pagrindą pasitikėjimui, bendradarbiavimui, partnerystei ir tuo pačiu pasitenkinimo jausmui tame santykyje. Kažkada teko girdėti citatą, jog nusivylę savo santykiais žmonės nusivylė ne savo partneriu. Jie nusivylė tuo, kuo patys tapo tuose santykiuose. Ir tai, kas esame ir kuo tampame mes, kaip tėvai, kaip vaikai, kaip mylimieji, kaip asmenybės, VISADA yra mūsų pačių rankose. Nepaleiskim tos atsakomybės iš savo rankų tikėdamiesi, kad mūsų laimę mums sukurs kiti, kad ir kokie artimi jie yra.

Augti auginant, tiesa? ;) ❤


Eglė


#naturalimotinyste #augtiauginant #santykiai



🌱 Kviečiame paremti mūsų tekstų gyvavimą ir augimą čia: 🙏 ⬇️ https://patreon.com/naturalimotinyste

45 views

Recent Posts

See All

Mamystė soc tinkluose

Kokia motinystė vyrauja soc tinkluose? Nors tikrai dabar galime stebėti nenublizgintos realybės nuotraukas ir įrašus, vis tik dominuoja besišypsantys veidai, švarūs drabužiai, įspūdingos vietovės ir t